– Kodėl rašote vaikams?
– Mano pramanytuose pasakojimuose pagrindiniai veikėjai (bent iki šiol) yra maždaug trylikamečiai paaugliai. Man įdomus šis amžius. Iš pradinės mokyklos pereini į vidurinę, daraisi savarankiškesnis, keičiasi santykiai su tėvais ir kitais suaugusiaisiais, draugystės tampa rimtesnės, vis daugiau galvoji apie save ir kitus. Užtektinai medžiagos knygai!
Atrodo, kad atsakymą labai gerai apgalvojau, ar ne? Bet iš tiesų man tiesiog labai patinka rašyti vaikams!
– Koks jūsų, kaip vaikų literatūros rašytojos, tikslas?
– Kad skaitytojas norėtų atsiversti vis kitą ir kitą puslapį ir leistųsi įtraukiamas į pasakojimą. Iš skaitytojų reakcijų, kurių kartais sulaukiu, aiškėja, kad tai pavyko. Pavyzdžiui: „Ši knyga yra apie mane!“, „Verkiau ir juokiausi.“ Viena keturiolikmetė mergaitė iš Italijos parašė: „Katinka pamažu tapo mano draugė, ir man buvo gaila knygos pabaigoje su ja atsisveikinti.“ Tokie žodžiai mane džiugina!
– Ką mėgstate skaityti? Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai?
– Mėgstu rašytojus, kurie mane prajuokina. Mielai skaitau olandų rašytojų Maarteno ’t Harto ir Nicolien Mizee kūrinius. Mėgstamiausia mano knyga apie rašymą – Renate Dorrestein „Rašytojo paslaptis“. Jei rašydama užstringu, paimu šią knygą. Atsiverčiu bet kurį jos puslapį ir visada randu, kas man padeda. Nesvarbu, kad jau daug kartų šią knygą esu perskaičiusi.
Jei rašau pati, nelabai galiu skaityti kitų romanus. Mano galva tada tam pernelyg užimta.
– Kaip gimė sumanymas parašyti šią knygą?
– Viskas prasidėjo nuo Katinkos personažo. Vieną dieną ji atsirado mano galvoje ir iš ten nebedingo. Aiškiai ją mačiau – kaip kelte iš Terschelingo salos sėdi prie stalelio, kol tėvas su broliuku stovi ant denio. Apie tai, kad nebeturi motinos, Katinka tik trumpai užsimena. Viskas pasikeičia jų gyvenime atsiradus naujai moteriai – Dirkjei. Ji ne bjauri pamotė, o smagi apvalaina moteris. Kaip tik dėl Dirkjės Katinkai ima trūkti mamos. Tai man pasirodė (ir vis dar atrodo) įdomi tema – ko nors gali trūkti tik tada, kai žinai, kas tai yra.
Pradėjau pasakoti pirmuoju asmeniu ir pagalvojau: kodėl Katinka visa tai rašo? Tada ir sumaniau, kad ji nori tapti rašytoja ir pas savo kaimynę Lidvinę ima mokytis rašymo. Ši skiria jai užduotį pirmiausia aprašyti savo pačios gyvenimą. Man ir pačiai juokinga, kad ir Lidvinė, ir Katinka komentuoja mergaitės tekstelius. Juk čia aš pati pateikiu komentarą apie savo tekstą.
– Kiek laiko rašėte romaną?
– Knygą rašiau dvejus metus. Atrodo ilgai, bet kartais ištisas savaites neprisiliesdavau prie rankraščio. Pertraukų atsirasdavo ne tik dėl kitų darbų, bet ir dėl to, kad man reikėjo laiko pasakojimą užauginti savo galvoje.
– Jūsų knygos veikėja Lidvinė sako, kad romanas visada yra apie patį rašytoją. Ar tai tinka ir jūsų romanui? Kiek jis autobiografinis?
– Niekada nesvajojau tapti rašytoja. O mano motina mirė, kai man buvo 54-eri. Tad mano knyga nėra autobiografinė. Ir vis tiek Lidvinė teisi. Knyga visada yra apie tave patį. Rašai temomis, kurios tau atrodo svarbios ar įdomios. Romane „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ yra įvairių detalių iš mano gyvenimo. Pavyzdžiui, daug laiko praleidau Terschelingo saloje ir man labai patinka dirbti sode, mėgstu varlytes ir žolelių arbatą. Galbūt Lidvinė truputį panaši į mane. Ir aš galiu būti gana griežta (juokiasi).
– Lidvinė pataria Katinkai, kaip rašyti knygą. Ar rašydama romaną pati vadovavotės šiomis taisyklėmis?
– Perskaičiau milžinišką krūvą knygų apie rašymą. Iš jų daug išmokau, daugeliu taisyklių pasinaudojau ir savo knygoje. Tačiau „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ pirmiausia yra romanas. Jei būčiau į jį prikišusi pernelyg daug rašymo patarimų, jie būtų trukdę pasakojimui. Todėl dabar rašau negrožinę knygą apie rašymą. Joje išsamiau ir su daug pavyzdžių pateiksiu visas rašymo taisykles, pavyzdžiui, kaip sukurti įtikinamus veikėjus ir parašyti gerus dialogus. Jei patinka rašyti, patarčiau perskaityti kuo daugiau knygų ir elektroninių svetainių apie rašymą. Tik, žinoma, nereikia visko perimti kritiškai neapsvarsčius!
– Gana ilgai dirbote tekstų kūrėja, o išleidusi „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ tapote „tikra“ rašytoja. Kuo šios profesijos skiriasi?
– Tekstų kūrėjas rašo tekstus kitų, pavyzdžiui, įmonės ar valdžios įstaigos, užsakymu. Esu kūrusi lankstinukus, informacinius pranešimus ir interneto svetainių tekstus. Tada dirbu tarsi vertėja: „verčiu“ užsakovo pranešimą į gerai skaitytojui suprantamą tekstą. Ne visada tai tekstas, kurį malonu skaityti. Kas savo malonumui skaito Mokesčių inspekcijos pranešimą? Todėl tokie laiškai dažnai turi būti kuo trumpesni.
Kaip rašytoja turiu visišką laisvę ir pati sprendžiu dėl savo teksto. Pramanau istoriją, sukuriu veikėjus ir pasaulį, kuriame personažai atgyja. Galiu pati nuspręsti, apie ką, kokio ilgio pasakojimas bus ir kaip jį užrašysiu. Kartais tai gana sunku. Pasirinkimų labai daug, ir nėra jokio užsakovo, kuris pasakytų: noriu, kad būtų taip ar anaip. Laimė, leidykloje turiu redaktorę. Jai galiu pateikti visas savo abejones ir klausimus.
– Ką patartumėte vaikams iš Lietuvos, norintiems parašyti knygą?
– Pasakyčiau tą patį, ką Lidvinė patarė Katinkai: nereikia užsimoti iškart parašyti visą knygą. Jei nesi patyręs, tai gana sunki užduotis. Užstrigsi, o tai nelabai motyvuoja.
Pradėk nuo trumpų pasakojimų, pavyzdžiui, apie tai, ką patyrei pats. Pagalvok apie „rodyk, o ne pasakok“: kuo mažiau aiškink, ne įvardyk emocijas, o jas pavaizduok.
Perrašyk tokią istoriją iš kitos perspektyvos ir žiūrėk, kaip ji pasikeis. Arba iš pradžių sukalk pliką tekstą, tik faktus, be pagražinimų, o tada pildyk ir puošk jį. Perrašyk kitais žodžiais. Pabandyk tą patį tekstuką parašyti dešimčia skirtingų būdų, pavyzdžiui, kuo trumpiau arba kaip tik labai detaliai. Su daugybe kvapų ir spalvų arba kaip tik sausai ir trumpai. Liūdnai arba visiškai juokingai. Eksperimentuok, bet pataikyk!
Lidvinė vadina tai rašymo raumenų mankšta. Tai ne tik naudinga, bet ir labai smagu. O kadangi tai „tik“ bandymai, gali visiškai atsipalaiduoti.
