– Esate viena sėkmingiausių Lietuvos rašytojų vaikams, kurios knygos ne tik skina apdovanojimus, bet ir užtikrintai garsina mūsų šalies vardą užsienyje, nes knygos verčiamos į kitas kalbas. Bet pastaruosius porą metų – tyla. Kas nutiko?
– Tarp mano septintosios ir aštuntosios mano knygų bus trejų metų pertrauka. Knygai „Laimė yra lapė“ gavus Metų knygos apdovanojimą (išties tai net dar ir anksčiau – vos knygai pasirodžius) su iliustratore Aušra Kiudulaite patekome į savotišką renginių ir susitikimų taifūną. Važiavome per mokyklas, darželius ir bibliotekas, susitikome su tūkstančiais vaikų. Ir ne tik Lietuvoje. Susitikimai vyko ir Didžiojoje Britanijoje, Indijoje, Amerikoje.
Tai turtinga ir naudinga patirtis, bet ir išsiurbianti energiją. Tuo metu negalėjau rašyti, nebegirdėjau savęs. Jaučiausi išsibarsčiusi. Paskui po truputį vėl pradėjau. Atgal grįžinėjau per poeziją.
– Bet tai, suprantu, tik tyla prieš audrą – netrukus pristatysite savo poezijos knygas. Vieną vaikams, kitą suaugusiems. Papasakokite plačiau apie jas!
– Neplanuotai netikėtai mano poezijos knygos vaikams ir suaugusiems pasirodys panašiu laiku – rudens pradžioje.
Eilėraščių vaikams rinktinę „Paslapčiausia paslaptis“ iliustruoja dailininkė Agnė Nananai, o ją išleis leidykla „Alma Littera“. Tai 3-9 metų vaikams skirti kūriniai. Jų įkvėpėjais tapo mažieji mano, draugų ir pažįstamų vaikai. Rašiau juos netiesiogine prasme atsiklaupusi ant kelių, kad būčiau daugmaž vaiko ūgio. Kaip iš tokio aukščio matosi pasaulis, toks jis ir atsispindėjo eilėraščiuose. Tai skaidrus vaiko pasaulis, pilnas klausimų ir pirmų kartų, nestandartinio požiūrio į pasaulį, juokų. Tačiau ir šiame pasaulyje kartais užslenka pykčio, nusivylimo debesėliai – jis nėra vien tik rožinis ir pūkuotas.
Mano noras, kad vaikas rastų panašių į savo išgyventas situacijas, atpažintų save. Vaikų santykis su poezija yra įgimtas. Vis galvoju, kur ir kaip vėliau mes jį prarandame.
Suaugusiems skirtai knygai „Žuvys fontanuose“ iliustracijas kuria knygą „Laimė yra lapė“ iliustravusi Aušra Kiudulaitė. Kartu petis į petį padirbėjome vaikų literatūros lauke, kartu einame į kitą žanrą. Ši knyga pasirodys po leidyklos „Dvi tylos“ vėliava. Eilėraščiuose daug manęs ir daug išgalvotų istorijų. Istorijų, įkvėptų artimų žmonių, arba pirmą ir paskutinį kartą lėktuve matomų nepažįstamųjų. Suaugusiems poezija gimsta iš širdies užkaborių, iš kažkur giliai, dažnai skausmingai. Su ja labiausiai išgyvenu jausmą, kad esu tik tarpininkė, tik užrašau kas diktuojama. Negaliu surežisuoti, koks bus eilėraštis – rimuotas ar ne, trumpas ar ilgas, kaip jis baigsis. Ir labiau nei nustebinti skaitytoją norėčiau, kad tai, ką rašau arba atlieptų – ir jam taip buvo, ir ji tai jautė. Arba padėtų įsivaizduoti, ką galėjo jausti kitas, pasimatuoti jo batus ar josios paltą. Ir dar – kad norėtųsi grįžti prie poezijos. Ir jau nesvarbu – ar mano knygos, ar kito poeto kūrybos.
Jaučiu, kad ateina poezijos banga, kad dabar jos metas. Tereikia, kad ji būtų įvairesnė ir ją atrastų platesnė auditorija. Kad šalia intelektualiosios, siaurai grupei skirtos rastųsi ir kita, kuri jaudintųsi platesnį žmonių ratą. Ir galbūt ji taps pakopa link tos rimtosios. Bet kuriuo atveju, į poeziją atvestas žmogus taip lengvai iš jos nebeišeina.
– Labai nelietuviškai nekukliai prie šios knygos išleidimo socialiniame tinkle pakvietėte prisidėti visus norinčius ir galinčius. Kodėl nusprendėte taip padaryti ir kaip sekėsi surinkti lėšas?
– Su lėšų rinkimu buvo tamsiausios nakties prieš aušrą variantas: kai atrodė, kad eilėraščių knyga niekada nepasirodys, kai jau garsiai pasakiau, kad to nenutiks, tą pačią dieną prieš akis iškrito galimybė. Aš ja pasinaudojau ir daug nesitikėdama „užkūriau“ lėšų rinkimo kampaniją.
Per nepilną mėnesį suma buvo surinkta, prisidėjo 134 privatūs rėmėjai ir lietuviška kosmetikos įmonė. Po visko galiu pasakyti, kad prašyti yra daug sunkiau nei duoti: duodamas – gauni, gaudamas – atiduodi. Kitą dalį knygos leidybai reikalingos sumos, o ypač darbų prisideda leidykla „Dvi tylos“. Labai sutapo mūsų požiūris į poligrafiją, kaip svarbi šiai knygai jos išvaizda. Nekantriai laukiu, koks bus rezultatas.
– Tai ne vienintelės naujienos, kurios pasirodys?
– Iš tikrųjų jų yra ir daugiau. Pavasarį turėtų pasirodyti knyga vaikams apie mirtį, kurią išleis „Aukso žuvys“. Tekstą jai parašiau prieš pusantrų metų, seniai norėjau pakalbėti su vaikais šia tema, man atrodo, kad ji be reikalo nustumta į užribius. Netrukus bus pradėtos kurti knygos iliustracijos.
Kitų metų pradžioje dvi knygas išleis „Alma Littera“. Jos gimė visai netikėtai. Kartu su kitais vaikų rašytojais ir iliustratoriais dalyvavau „Vaikų žemės“ ir Kotrynos Zylės organizuotame „Knygiukų“ projekte. Jo metu kūrėme mini knygeles vaikams, kurias galima išlankstyti iš A4 lapo. Per trumpą laiką užgimė krūva knygiukų, juos gali nemokamai atsisiųsti visi norintys. Kuriant knygiukus gimė idėja, kad juose esančią šimto žodžių istoriją galima išplėsti. Ji patiko ir leidyklai, tad rudenį dailininkės Greta Alice ir Viktorija Ežiukas sės prie pradedantiems skaitytojams skirtų knygelių „Diena, kai nieko nenutiko“ ir „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“ iliustracijų.
Labai smagu, kad iniciatyvos plečiasi, virsta kažkuo kitu, įneša dar daugiau spalvų ir veiksmo į vaikų literatūros lauką. Džiugu dėl to, kad šis literatūros žanras iš statisto tampa lygiagrečių scenos dalyviu. Net šiemetiniame „Poezijos pavasario“ almanache pirmąkart per 56 metus yra vaikų eilėraščių skyrius (į jį pateko ir du maniškiai). Dėl tokio žingsnio esu dėkinga almanacho rengėjams Dainiui Gintalui, Benediktui Januševičiui ir Marijai Mažulei.
– Ar visa tai kaupėte ir rašėte keletą metų, kol jau „sutaupėte“ pakankamam sprogimui? Kodėl neleidote palaipsniui?
– Po intensyvaus laiko su knyga „Laimė yra lapė“ buvo laikotarpis, kai atrodė, kad daugiau nerašysiu. Negirdėjau savęs, viduje buvo arba nepakeliamas triukšmas arba spengianti tyla. Buvau perdegusi. Kėliau sau didelius reikalavimus.
2018 m. su šeima persikraustėme į JAV. Ir ten vėl grįžau prie eilėraščių suaugusiems rašymo. Jie ėjo vienas po kito. Savotiška terapija. Paskui kaip toje Biblijoje: buvo laikas eilėraščius rašyti, laikas juo atrinkti. Į knygą „Žuvys fontanuose“ pateko eilėraščiai, sukurti 2007-2020. Vaikų eilėraščiai iš trumpesnio, gal septynerių metų laikotarpio.
Šiemet turėjau įdomų projektą su „MO muziejum“: kūriau tekstą projekte „Kalbančios skulptūros“. Man teko garbė prakalbinti Ksenijos Jaroševaitės skulptūrą „Sėdinti“, kurią galima rasti muziejaus kiemelyje. Įdomus sutapimas, kad pernai su vaikais ten lankėmės ir dukra nusifotografavo su ta skulptūra. Todėl kai gavau pasiūlymą, atrodė kaip ženklas: susitikome, nes turėjome susitikti. Du mėnesius gyvenau su akmenine mergaite galvoje. Svarsčiau koks jos balsas, kokia nuotaika, ką gali papasakoti prie jos priėjusiam. Džiaugiausi sužinojusi, kad lietuviškai tekstą įgarsino aktorė Ilona Balsytė, angliškai – jos dukra Ieva.
– Šiuo metu gyvenate ne Lietuvoje, o JAV – ar ten rašyti sekasi geriau?
– Gyvendama JAV turiu daugiau laiko būti savo galvoje. Siauresnis žmonių, su kuriais bendrauju ratas, mažiau susitikimų su skaitytojais. Kūrybiškumui labai svarbus tas neišsišvaistymas, galimybė sukti galvoje žodžius, ilgai gromuluoti tekstą.
Kartais nukeliauju į lituanistines mokyklas: jau aplankiau mažuosius lietuvius Vašingtone, Čikagoje, Los Andžele, Dalase, Niujorke, Naujajame Džersyje. Kadangi „Laimė yra lapė“ išleista ir anglų kalba, ji man atvėrė duris ir amerikietiškas mokyklas. Keliose jų organizavau kūrybines dirbtuves. Ir dar kartą įsitikinau, kad vaikai, kur bebūtų, yra labiau panašūs nei skirtingi.
– Papasakokite apie savo šeimos gyvenimą ten – auginate keturis vaikus, kaip viską suvaldote ir nepaskęstate kasdienybės rutinoje?
– Ir skęstu, ir nesuvaldau. Visko būna. Kartais atrodo, kiek visko būtų galima buvo padaryti dar iki atsirandant vaikams, kiek laiko buvo. Ir tuo pačiu puikiai suprantu, kad be jų nebūčiau tokia, kokia esu: jie – mano Indijos ašramai, Tibeto ir Peru viršukalnės, šv. Jokūbo keliai.
Į literatūrą atėjau gana vėlai: man buvo 39 metai, kai pasirodė pirmoji knyga. Nesijaučiu pavėlavusi, sukaupiau labai įvairią patirtį dirbdama labai skirtingose sferose, man tai padeda. Žinoma, šeima nukenčia, kai įneriu į knygą, jos leidybos procesą. Iš kitos pusės jie mato, kiek reikia skirti savęs, kad pavyktų, kaip reikia tikėti tuo, ką darai, kaip tai atsiperka.
Iš šalies tai atrodo kaip labai romantiška veikla – rašai, važiuoji į susitikimus, gauni apdovanojimus. Už viso to – sunkus darbas. Kita vertus, tai darbas, kuris man leidžia būti kuo daugiau su vaikais. Dar niekada mano jų gyvenime nebuvo tiek daug, keleri metai ir namie jų sumažės. Tada bus kiek kitaip, gal ir romanui laikas ateis. O kol kas daugiausiai laiko skiriu šeimai ir nelaikau tai baisiai didele auka. Pati rinkausi.
– Prieš tai gyvenote Kinijoje, tuomet Lietuvoje, dabar JAV – ar nesunku vaikams tiek daug keliauti ir neturėti nuolatinių namų?
– Mažiems vaikams keisti gyvenamas vietas ne taip sunku: jiems svarbiausia mama ir tėtis šalia. Visai kitaip yra paaugliams: jiems integruotis yra kur kas sunkiau. Tikiuosi, kad ši patirtis labiau padės gyvenime nei pakenks. Galbūt jie neturės vienų namų vaizdo, bet kas išties yra namai? Ar tai pastatai? O gal vis dėlto tai žmonės? Jei esi su jais, tai ir jautiesi namuose. Galbūt su tokiu vidiniu žinojimu jie gebės susikurti namus, kur bebūtų.
– Kokias auklėjimo paraleles pastebite su JAV mamomis – ko mums reikėtų pasimokyti ar kuo pasididžiuoti?
– JAV yra daugiakultūrinė šalis, daug ir auklėjimo tipų. Žinoma yra vyraujantis, vadinamas helikopterinis. Mūsų akimis, vaikai per daug saugomi, globojami. Europoje vaikams leidžiama daugiau savarankiškumo. Iš kitos pusės šeimos daug laiko praleidžia kartu, savaitgaliais masiškai dalyvauja vaikų sporto varžybose. Ramiai bendrauja su vaikais, retai pamatyti šaukiantį ar už rankų tąsantį vaiką suaugusį.
Kai važiavau į Ameriką, mane perspėjo, kad greit užknis netikros šypsenos ir pokalbiai apie nieką. Tvirtai galiu pasakyti – nė kiek nepabodo. Kad va ir Lietuvoje tiek šypsotųsi, sveikintųsi vienas su kitais, nors ir nepažįsta, kalbėtųsi. Na, o jei nenori kalbėtis – niekas per prievartą nelįs.
Labai patinka JAV bibliotekose išplėtotos veiklos ir užsiėmimai su vaikais. Į jas nešiojami dar nevaikštantys mažyliai, o vėliau vos ne kas savaitę, o kartais ir keliskart mamos ar auklės su vaikais keliauja į bibliotekas. Užsiėmimai labai profesionalūs, sukurti skirtingoms amžiaus grupėms: knygų skaitymas pramaišiui su dainelėmis ir žaidimais. Bibliotekų Amerikoje labai daug – beveik 117 tūkstančių.
– Kaip jūsų vaikai vertina mamos profesiją? Ar yra norinčių sekti jūsų pėdomis?
– Na, paaugliams Anuprui ir Agotai natūraliau atsiskirti nei tapatintis. Man svarbiau, kad jie ne sektų mano pėdomis, o rastų savo kelią. Jeigu sutaps, tai sutaps.
Septynmetė Abigailė kol kas labai nori kurti knygas, tik ji sako, kad ne tik rašys, bet ir pieš jas. Namie turime daug jos savilaidos pavyzdžių. Bet nežinau kaip bus po kelerių metų.
Mažiausias Antanas yra tame laiko tarpsnyje, kai mylima besąlygiškai. Mėgaujuosi tuo be galo, be krašto, nes žinau, kad tai trunka labai trumpai.
– Visuomet įdomu – kokių rašymo ritualų laikotės ir iš kur semiatės kūrybiškumo?
– Rašau, kai tik randu laiko. Daug tekstų yra gimę duše: ten esu viena ir gal dar tekantis vanduo kažkaip stebuklingai veikia. Rašau kelionėse, nes paprastai jose vairuoja mano vyras. Rašau vaikų aikštelėse, užmesdama akį į žaidžiančius vaikus. Paskutinį eilėraštį sukūriau prieš savaitę viešėdama pas sesers šeimą Leonpolio dvare. Šiek tiek pailsėjau, laiko gamtoje ir pradėjo kabintis vienas prie kito žodžio. Užlindau už namo ir parašiau.
o aplinkui taip mėlyna mėlyna
liūdesys tavo akys net žodžiai
ir saulėlydžiu tyliai atsėlina
dvi vienatvės jos ryja mus godžiai
auga pučias ir dangų užstoja
tamsiai mėlyną jau beveik juodą
mes abu pražiopsojom pavojų
kur mes buvom kai pakeitė kodą
išsidrėbs sočios tingios vienatvės
po žvaigždėm jas suris tik iš ryto
kol upe lyg pilkom miesto gatvėm
mūs šešėliai nuplauks suraizgyti
– Ar planuojate grįžti gyventi į Lietuvą?
– Planuojame. Dar kiek pagyvensime Amerikoje, o tada grįšime į Lietuvą. Man patinka iš jos išvažiuoti, man patinka į ją grįžti. Būti joje, būnant toli jos ilgėtis.
– Kuria savo knyga džiaugiatės ir didžiuojatės labiausiai?
– Esu pasiruošusi atsakymą, nes susitikimuose neretai to klausia. Knygos man kaip vaikai. O tarp vaikų yra visokių: yra vaikų, kurie per daug neišsiskiria, yra vaikų, kurie gauna visus įmanomus medalius, yra smuiko virtuozai ir matematikos genijai. Bet myli juos visus.
Su vienomis knygomis paaugi šiek tiek ir iš lėto, su kitomis – per naktį ir aukščiau už aukščiausią pušį. Vienos knygos būna pleistriukai ant širdies, kitos – griežtos mokytojos.
Dabar nekantrauju susipažinti su naujomis ir pažiūrėti, ką jos atneš, kokius žmones atsives kartu ir ko naujo išmoksiu.
