– Jūsų vaikai jau suaugę, tačiau iki šiol prisimena jų vaikystėje gyvenusią Pelėdą Drūliją. Kaip šis personažas atsirado jūsų gyvenime?
– Nuo to laiko, kai mūsų namuose apsigyveno Pelėda Drūlija, praėjo beveik 27 metai. Atsirado ji istorijose, kurias kažkada kasdien kūrėme ir sekėme savo vaikams – Godai ir Pijui. Mums patiko žaisti, kurti ir fantazuoti su savo vaikais, mus supo daugybė įdomių istorijų – knygose, spektakliuose ir filmuose. Tačiau ir patys nuolat kūrėme naujas istorijas, kurių svarbiausia veikėja Pelėda Drūlija patekdavo į gerai vaikams pažįstamas situacijas.
Greitai pastebėjome, kad šios pasakos turi ypatingą poveikį – jose slypinčios žinutės vaikams būdavo aiškesnės, priimtinesnės ir patrauklesnės, nei tiesiai išsakomi prašymai. Pamažu įpratome vietoj raginimų vienaip ar kitaip elgtis, sekti pasaką. Labai džiaugdavomės, kai vaikai patys pradėdavo Drūlijos atradimus taikyti savo gyvenime.
Kai kurios Drūlijos istorijos gimdavo spontaniškai, kai reikėdavo reaguoti į mažųjų poelgius, jų emocijas, išgyvenimus ar nutikusius įvykius. Bet buvo pasakų, kurias kurdavome iš anksto – kartu su vyru aptardavome ir kruopščiai apgalvodavome jų turinį, siekdami kuo įdomiau, linksmiau ir patraukliau įpinti į istoriją labai mums svarbią, vaikams skirtą žinutę.
– Kokias temas išrutuliodavote savo pasakojimuose? Ar vaikai suprasdavo, ką jiems norite pasakyti?
– Temų buvo be galo daug – juk mažų žmonių gyvenime nuolat vyksta svarbūs dalykai, kuriuos verta aptarti: nenoras plauti galvą, valyti dantis ar eiti laiku miegoti, liūdesys dėl pamesto daikto, klibantis dantis ar nuo žaizdos nukrapštytas šašas, dėl alergijos uždraustas maistas, suvokimas, kad kiekvienas gali turėti savo skirtingą nuomonę, pykčio priepuoliai ir peštynės su broliu ar sese, nekantrus gimtadienio ar Kalėdų laukimas, vėlavimas į teatrą, mokymasis paguosti, pradžiuginti ar padėkoti... Kiekviena vaikų diena buvo kupina idėjų naujoms Drūlijos istorijoms.
Stengėmės kurti smagias ir mielas pasakas. Drūlija niekada negąsdino ir nepamokslavo – baimė ar moralas istorijos gale mums netiko. Pastebėjome: jei mūsų mažyliai yra geros nuotaikos ir jaučia laisvę priimti sprendimus, tai būtinai patys užsimano išbandyti naują gyvenimo receptą – na, pavyzdžiui, atrastą Drūlijos. Pelėda lankydavo juos ir prieš miegą, ir kur nors keliaujant, ir tada, kai reikėdavo ko nors palaukti. Drūlija buvo pati tikriausia mūsų vaikų draugė.
Ypatingai smagu prisiminti akimirkas, kai vaikai išgirsdavo pirmuosius pasakos žodžius: „Už devynių jūrų ir devynių marių, už devynių kalnų ir devynių slėnių, už Didžiojo skruzdėlyno ir Varlių kūdros žaliuoja didelė giria…“ Kiekviena Drūlijos pasaka prasidėdavo tais pačiais žodžiais, o kartu su jais įvykdavo nuostabus dalykas: vaikai nurimdavo, pamiršdavo viską aplinkui ir smalsiai klausydami laukdavo pelėdžiukės nuotykių. Mums gi, lėta ir iškilminga pasakos pradžia suteikdavo šiek tiek laiko sugalvoti istorijos siužetą – tais atvejais, kai pasakos poreikis gimdavo staiga ir netikėtai.
– Papasakokite daugiau, kaip veikia terapinės pasakos? Iki kokio amžiaus vaikai joms yra atviri?
– Terapinių pasakų klausytojams amžiaus ribos nėra. Nors dažnai sakoma, kad jos labiausiai tinka vaikams iki 11 ar 13 metų, tačiau iš tiesų pasakos gali būti kuriamos ne tik bet kokio amžiaus vaikams, bet ir suaugusiems. Tik vyresniems jos sekamos kiek kitaip – kaip meditacinės istorijos, kad dideli, daug reikalų ir rūpesčių turintys žmonės sugebėtų atsipalaiduoti ir panirti į pasaką.
Kartą, per vienus mokymus sukūriau ir sekiau terapinę pasaką rimtam įmonės vadovui, turinčiam stiprią viešojo kalbėjimo baimę. Buvo neįtikėtina, kai po kurio laiko jis pasidalino, kad mano pasaka suveikė!
Klausytojams ir skaitytojams terapinės pasakos atrodo smagios ir linksmos istorijos, tačiau kiekviena iš jų turi tam tikrą paskirtį, o tarp eilučių perduoda svarbią žinią. Šios pasakos moko valdyti savo baimes, stiprina pasitikėjimą, supažindina su skirtingomis emocijomis, ugdo sąžiningumą, darbštumą ar kitas vertybes, lavina bendravimo įgūdžius, moko empatijos, formuoja svarbius įpročius, padeda priimti gyvenimo pokyčius ir taip toliau.
Terapinių pasakų kūrimo metodai mažiems klausytojams padeda lengviau susitapatinti su pagrindiniu pasakos veikėju ir kartu su juo išgyventi bei išjausti istoriją. Ir jeigu vaikams patiks pasakoje vykę atradimai ar pagrindinio veikėjo sprendimai, tai kažkuriuo metu jie šias žinias tikrai pabandys pritaikyti savo gyvenime.
Kiekvieną iš mūsų kartais aplanko diena NE, kai norisi prieštarauti, kai niekas netinka ir nepatinka. Vaikams tokiomis dienomis būna itin sunku, nes jie dar nemoka valdyti savo emocijų ir nežino, kaip išsisukti iš šios varginančios būsenos. Mes galime padėti vaikams – tegu Pelėda Drūlija pasakoja, kaip jai pavyko atsisveikinti su NE nuotaika.
Magiškas terapinių istorijų poveikis geriausiai pasireiškia būtent tada, kai vaikai naujus dalykus atranda patys ir savaip. Štai kodėl mums, suaugusiems, reiktų susilaikyti ir terapinės pasakos neaiškinti. Tą pačią terapinę pasaką rekomenduojama skaityti keletą dienų iš eilės, galima ir po kelis sykius per dieną. Tam, kad pasakos perduodama žinia pasiektų mažuosius klausytojus, reikalingas laikas ir pakartojimai.
Man labai patinka, kad terapinės pasakos yra šiltos ir džiugios, kad jose nėra gąsdinimų, bauginimų ar pamokančių grūmojimų pirštu. Man jos – ypatingas, stebuklingas bendravimo su vaikais būdas, kai tai, kas svarbu, mes galime perduoti kartu su meile, švelnumu, džiaugsmu ir smagiais nuotykiais.
Terapinės pasakos turi daugybę ir kitų gerų savybių: jos skatina vaikų mąstymą, smalsumą, aktyvina jų kalbos raidą, turtina žodyną, puoselėja kūrybiškumą, lavina atmintį, ugdo emocinį ir socialinį intelektą, stiprina ryšį.
– Tuo metu, kai augo jūsų vaikai, mažai kas kalbėjo apie pozityvų auklėjimą, emocinį vaiko intelektą. Terapinės pasakos buvo visai negirdėtas dalykas. Jūs vaikus auklėjote ne visai įprastai. Ar tai reiškia, kad šeimoje susitiko du, gerą intuiciją turintys žmonės?
– Šiandien tėvams lengvai prieinama tokia gausybė informacijos, kad aš galiu tik nuoširdžiai žavėtis tais, kurie sugeba šiame sraute nepasimesti ir atsirinkti sau tinkamas tiesas ir kokybiškas žinias. Ir jomis besiremdami, sukurti savitą, unikalų šeimos pasaulį.
Dabar sunku įsivaizduoti, bet prieš 27 metus žinių labai trūko, knygynuose dažniausiai būdavo tik dvi knygos jauniems tėvams – Algimanto Vingro „Vaiko maitinimas“ ir Benjamino Spocko „Vaikas ir jo priežiūra“. Taigi, daugelį dalykų teko atrasti ir kurti patiems.
Mums su vyru Vidmantu visada buvo svarbus šiltas ir draugiškas ryšys su vaikais, stengėmės tokį ryšį puoselėti ir tarp jų. Svajojome apie tai, kad šeimoje būtų kuo mažiau pykčių, barnių, aiškinimų ir kuo daugiau akimirkų, kurias gera prisiminti.
Šiandien man atrodo, kad daugelis mūsų sprendimų ir atradimų gimė iš didelės meilės, laisvės pojūčio ir drąsos eksperimentuoti. Matyt, padėjo ir gera intuicija. Tačiau didžiausios įtakos turėjo dar ir tai, kad mes su vaikais praleisdavome kartu daugybę laiko. Buvome laisvi ir leidome sau kurti – žaidimus, daineles, pasakas, mūsų šeimos taisykles bei tradicijas.
Beje, pradžioje mūsų pasakose gyvenanti pelėda vardo neturėjo, kurį laiką ji buvo tiesiog pelėda. Ir štai kartą, vidury istorijos, Godai kilo klausimas: „O koks jos vardas?“ Taigi, vardą pelėda gavo labai mikliai: „Koks jos vardas?... aaaaa, mmmmm... Drūlija! Pelėda Drūlija!“
– Praėjo daug laiko, kol ryžotės išleisti savo šeimos terapines pasakas. Kaip atrinkote įdomiausias? Ar visas, vaikams pasakotas istorijas buvote užsirašę?
– Pasakų neužrašinėjome, bet per daug metų išlavinome jų kūrimo įgūdžius, be to, atminty išliko ypatingai vaikams patikusios ar labiausiai paveikios istorijos ir žinojimas, koks tai yra gėris.
Noras užrašyti nors keletą Drūlijos pasakų mano mintyse kirbėjo jau seniai. Daug metų domiuosi stebuklingais vaikystės metais, nuo 1999-ųjų vedu užsiėmimus studijoje „Mamų dainos“. Bendraudama su mamomis, tėčiais ir jų vaikais dažnai pagalvodavau: o štai šitoje situacijoje labai praverstų mūsų Drūlija...
Pasakojau studijos lankytojams apie terapines pasakas ir jų kūrimo metodiką, siūliau siužetus konkrečioms situacijoms ir labai džiaugiausi, kai atsirasdavo mamų ir tėčių, kurie vėliau pasakodavo per pasakas išsprendę problemą – pasakos skatino vaiką miegoti savo lovoje, atsisveikinti su čiulptuku, valgyti sriubą, priimti gimusį brolį.
Matyt, stipriausias paskatinimas sėstis prie šio darbo buvo žinia apie anūką. Tada ir pajudėjo – 2019 metų gale išleidau knygą „Pelėda Drūlija ir diena NE“, 2020-ųjų gale – „Kaip pelėda Drūlija kantrybės ieškojo“. Jau pradėjau rašyti ir trečiąją. Anūkui Timonui jau dveji ir jis – didžiulis Drūlijos, arba jo kalba Duli-duli, gerbėjas.
Atvirai sakant, pradžioje buvo šiek tiek nedrąsu išleisti Drūliją į platųjį pasaulį – juk ji tiek daug metų buvo lyg slaptas mūsų šeimos narys, jaučiausi atsakinga už tai, kaip ji bus priimta kitose šeimose. Tačiau jau pirmieji skaitytojų atsiliepimai išblaškė abejones ir suteikė man pasitikėjimo. Drūlija įsigijo daug naujų draugų ir gerbėjų, o aš gaunu daug komplimentų, šiltų atsiliepimų ir skatinimų rašyti toliau. Esu labai dėkinga visiems už palaikymą. Juk tai – nuostabi dovana, auginanti sparnus.
