Siaubo istorijos vaikams Kotrynai Zylei gimė iš jos tėčio folklorinių pasakojimų

Rašytoja ir dviejų  vaikų mama Kotryna Zylė sulig kiekvienu išleistu nauju kūriniu nustebina savo gerbėjus. Nuo paveikslėlių knygų patiems mažiausiems iki romanų paaugliams, nuo mitologijos iki kasdienybės, kaskart nardydama temose ji jas sugeba atskleisti taip, kad paliečia šiuolaikinių vaikų širdis. Šįkart kalbame apie jos paskutinę knygą – trumpų siaubo istorijų vaikams rinkinį „Siela sumuštinių dėžutėje“, kurias skaitant net mamos nubraukia ašaras.

"Mano tėtis tautosaką ir papročius atrado ne vaikystėje, o užaugęs – knygose. Ir tie jo atradimai kaip tik vyko tada, kai gimiau aš", – džiaugiasi Kotryna Zylė. <br>Asmeninio albumo nuotr.
"Mano tėtis tautosaką ir papročius atrado ne vaikystėje, o užaugęs – knygose. Ir tie jo atradimai kaip tik vyko tada, kai gimiau aš", – džiaugiasi Kotryna Zylė. <br>Asmeninio albumo nuotr.
Kotrynos Zylės vyresnėlė dukra įniko į mamos kurtas siaubo istorijas.<br> L.Vansevičienės nuotr.
Kotrynos Zylės vyresnėlė dukra įniko į mamos kurtas siaubo istorijas.<br> L.Vansevičienės nuotr.
„Knygos pavadinimas gana gerai apibendrina patį knygos konstravimo principą – stebuklingi, mistiniai dalykai pateikiami paprastai, kasdienėje aplinkoje, lengva, įtraukiančia kalba – lyg paprasčiausioje sumuštinių dėžutėje“, – šypsosi Kotryna Zylė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Knygos pavadinimas gana gerai apibendrina patį knygos konstravimo principą – stebuklingi, mistiniai dalykai pateikiami paprastai, kasdienėje aplinkoje, lengva, įtraukiančia kalba – lyg paprasčiausioje sumuštinių dėžutėje“, – šypsosi Kotryna Zylė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 "Mano tėtis tautosaką ir papročius atrado ne vaikystėje, o užaugęs – knygose. Ir tie jo atradimai kaip tik vyko tada, kai gimiau aš", – džiaugiasi Kotryna Zylė. <br> Asmeninio albumo nuotr.
 "Mano tėtis tautosaką ir papročius atrado ne vaikystėje, o užaugęs – knygose. Ir tie jo atradimai kaip tik vyko tada, kai gimiau aš", – džiaugiasi Kotryna Zylė. <br> Asmeninio albumo nuotr.
Pavadinimą knygai šįkart Kotryna Zylė sugalvojo itin sunkiai.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Pavadinimą knygai šįkart Kotryna Zylė sugalvojo itin sunkiai.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Kotrynos Zylės knygos skirtos įvairiausio amžiaus vaikams.<br>L.Vansevičienės nuotr.
Kotrynos Zylės knygos skirtos įvairiausio amžiaus vaikams.<br>L.Vansevičienės nuotr.
 "Mano tėtis tautosaką ir papročius atrado ne vaikystėje, o užaugęs – knygose. Ir tie jo atradimai kaip tik vyko tada, kai gimiau aš", – džiaugiasi Kotryna Zylė. <br>Asmeninio albumo nuotr.
 "Mano tėtis tautosaką ir papročius atrado ne vaikystėje, o užaugęs – knygose. Ir tie jo atradimai kaip tik vyko tada, kai gimiau aš", – džiaugiasi Kotryna Zylė. <br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Jun 14, 2021, 10:39 AM, atnaujinta Jun 14, 2021, 10:39 AM

– Kaip kilo knygos idėja – perkelti mitologiją į šiuolaikinį pasaulį?

– Šis sena–nauja, tradiciška–maištinga žaidimas mane pasigavo prieš kokius šešerius metus. Tada pasirodė mano „Didžioji būtybių knyga“ – joje pirmą kartą ir atradau raktą, kaip šiuolaikinius vaikus (ir suaugusius) sudominti folkloru: iškrapštyti iš muziejų, „nekonservuoti“, o žaisti tradicijomis čia ir dabar!

– Nenutolstate nuo mistikos, tiesa? „Didžioji būtybių knyga“ ne kartą kartotas tiražas, pastatytas net spektaklis.

– O taip, vaikystėje gyvenau stebuklų ir paslapčių kupiname pasaulyje. Tiek fantazuodavau, kad pati nebeatskirdavau realybės nuo prasimanymų. Manau, kad vaikystėje tai – labai svarbu, suteikia sparnus. Dabar paslaptingą pasaulį vaikams kuriu pasitelkdama lietuviškas būtybes – kad su tuo stebuklo jausmu jie dar įgytų ir šiek tiek žinių apie savo kultūrą.

– Knygoje šiuolaikiniai vaikai lengvai gali susitapatinti su herojais, nes  veiksmas vyksta dabartyje, o ne kažkur pas močiutę senovėje kaime. Lengva buvo atkurti dabartinių vaikų gyvenimą?

– O taip, tikras smagumas rašyti apie įvairiausias kasdienes vaikų–suaugusiųjų, brolių–sesių, draugų ir pan. situacijas, aprašyti emocijas, vidinius monologus. Mano tikslas – kad tiek veikėjų kalba, tiek jų poelgiai, mąstysena būtų kiek įmanoma artimesni realybei, knyga nenuslystų į vaikams neatpažįstamos kalbos dimensiją.

Beje, tie šiuolaikiniai vaikai daugeliu klausimų ne taip jau skiriasi nuo mūsų pačių vaikystėje. Juk kai kalbame apie jausmus, santykius – susiduriame su amžinomis, technologijoms nepavaldžiomis vertybėmis ir situacijomis.

– Netrūksta ir kitų poteksčių – meilės, draugystės, net vienišumo, kai tėvai dirba „kažkur“... Specialiai derinote pagal būtybę / paprotį?

– Man patinka kai istorijos veikia „tikrame“ pasaulyje, „tikruose“ žmonių gyvenimuose. Negaliu sakyti, kad strategavau šeimų sudėtis ar kėliau klausimus su kokiomis būtybėmis jas reikėtų derinti, bet jei pajusdavau, kad istorijoje yra tik močiutė ir anūkas – taip ir rašydavau. Neaiškindama skaitytojui, „o kodėl taip?“, nes gyvenime būna VISAIP.

Šeimų būna visokių, o dirbančių kitur, patyrusių netekčių, prisitaikiusių gyventi ir išgyventi – turbūt yra didesnė dalis nei „nepriekaištingųjų“. Bet nenorėjau ir leistis į gvildenimus, pamokymus – tik padrąsinti skaitytoją: jei atpažįsti save – puiku, o jei ne, tai tiesiog skaityki kaip įdomią istoriją!

– Unikalu tai, kad prie knygos rašymo netiesiogiai prisidėjo jūsų tėtis, kuris dalijasi lietuvių liaudies papročiais. Iš kur jis juos žino?

– Mano tėtis tautosaką ir papročius atrado ne vaikystėje, o užaugęs – knygose. Ir tie jo atradimai kaip tik vyko tada, kai gimiau aš. Su manimi ir šventė visas naujai įgytas žinias – laikėmės Joninių, Vėlinių ir Kūčių papročių. Skaitėm sakmių ir padavimų rinkinius. Buvo įdomu gyventi ir žaisti, atrasti tai kartu.

– Visus jo pasakojimus girdėjote vaikystėje? Kokią įtaką jūsų kūrybai tai padarė?

– Taip, knygoje tėtis atpasakoja tai, ką man skaitydavo arba pasakodavo vaikystėje. Ir tai neabejotinai padarė man milžinišką įtaką! Ypač faktas, kad dažnai tas tradicijas ir papročius švęsdavom savo dvylikaaukščio aštuntame aukšte, daugiabutyje. Šitas iš pirmo žvilgsnio nederantis aplinkų ir tradicijų kokteilis dabar plakasi ir mano knygose.

– Tėčio pasakojimai užrašyti šnekamąja kalba, kodėl taip pasirinkote?

– Man labai patinka dokumentika. Tiek kine, tiek radijuje, televizijoje, knygose. Jaučiu, kaip tada į įrašą (šiuo atveju – tekstą) persikelia VISAS žmogus, ne tik jo pasakyta informacija. Rodos, girdime balsą, pagauname šnekėjimo manierą.

Be to, labai žaviuosi „kalbos laisvės“ idėjomis, kuriomis dalinasi Loreta Vaicekauskienė ir kiti šiuolaikiniai sociolingvistai. Stengiuosi rašyti kuo mažiau save cenzūruodama, žaisdama su nusistovėjusiomis normomis.

– Kaip gimė knygos pavadinimas?

– Sunkiai. Visą laiką, kai rašiau, knygą vadinau „Nelabai baisios istorijos“. Dabar šis išsireiškimas liko paantraštėje, nes pajutau jį esant kiek per daug aptakų, nekurstantį stiprių vaizdinių.

„Siela sumuštinių dėžutėje“ – kas kita. Net neabejoju, kad išgirdęs pavadinimą kiekvienas pradeda kurti mintyse savitą istoriją (nors, greičiausiai, gan tolimą esančiai knygoje). Be to, šis pavadinimas gana gerai apibendrina patį knygos konstravimo principą – stebuklingi, mistiniai dalykai pateikiami paprastai, kasdienėje aplinkoje, lengva, įtraukiančia kalba – lyg paprasčiausioje sumuštinių dėžutėje.

– O ant viršelio likęs užrašas „Nelabai baisios istorijos“ aliuzija, kad istorijos vis tiek šiek šiek tiek baisios? Kas jose baisu?

– Klasikiniai šiurpuliukai. Kiek per mažai baisūs, kad būtų labai baisūs, bet kartais nuvilnijantys pagaugais. Visus baugumus suradau sakmių istorijose ir atkrausčiau į dabartinį pasaulį.

Psichologai sako, kad baisių istorijų skaitymas visai nekenkia mūsų emocinei sveikatai. Kaip tik – vaikas patiria galios jausmą, kad viskas knygoje yra išgalvota, jaudina, šiurpina, bet esi tik stebėtojas, kuriam realus pavojus negresia. O kad tai baigtųsi pakanka užversti puslapį.

– Kokia asmeniškai jums pati artimiausia, baisiausia ar jūsų nuomone labiausiai pavykusi istorija?

– Mano mylimukė – „Baseinas“. Ir atomazga ten smagi ir veikėjų simpatija pakutena. Labai brangi ir jautri – SMS. Jau kelias žinutes gavau, kad ją skaitydamos mamos verkė. Suprantu, kas graudina, bet stengiausi visur palikti viltį, švelnumo, meilės jausmą, nes tai – svarbiausia, kad ir koks sudėtingas būtų gyvenimas ir visas supantis pasaulis.

– Auginate du darželinukus, o knyga skirta vaikams nuo 10 metų. Ar skaitėte jiems šią knygą? Kaip reagavo?

– Kai gavau iš spaustuvės, šešerių metų vyresnėlė paprašė paskaityt. Ir taip įniko! Jai tikrai patiko. Kelias istorijas vaikai buvo girdėję, kai garsiai skaičiau vyrui. Taigi, skaityti galima su labai įvairaus amžiaus vaikais, bet leidyklos rekomendacija – gera nuoroda, kokio brandumo žmogus ją skaitydamas patirs daugiausiai naudos, įžvalgų ir malonumo.

– Knygą iliustravote pati? Kodėl?

– Esu ir rašytoja, ir iliustruotoja, ir grafikos dizainerė. Pagal specialybę – grafikos dizainerė, pagal jausmus – rašytoja. Visas savo knygas iliustruoju. Dar prieš pradėdama rašyti, jau mąstau tekstų–vaizdų kombinacijomis. Ilgus metus dirbau su vizualine komunikacija, todėl man ji be galo svarbi. Vaizdai man – lygiavertiška istorijų pasakojimo kalba.

– Ar turite pačią mėgstamiausią būtybę, kuri vis keliauja iš knygos į knygą?

– O, pirmąkart sulaukiu tokio klausimo! Kartais vaikai klausia, kuo pati norėčiau būti. Atsakau – Vėju. Bet apie jį rašau nedaug. O kurios keliauja iš knygos į knygą? Turbūt labiausiai – laumės. Vis suteikiu joms svarbius vaidmenis.

– Kas toliau – ar ant stalo jau gula kitos knygos rankraštis?

– Taip! Viena kitąmet pasirodysianti knyga – tikras netikėtumas ir man pačiai. Pirmąkart iliustracijos bus ne mano. Turiu ir dar tolimesnį sumanymą, bet kol kas jis plaukia šalia manęs, pasroviui, nespaudžiamas jokių datų. Prognozuočiau jo gimimą dvejų metų bėgyje.

– Esate disciplinuota rašytoja atsikelianti šeštą ir skirianti tam tikrą valandų skaičių rašymui ar rašote, kai nori širdis?

– Rašau kada turiu laiko! Turiu kelis iiiilgus svarbiausių darbų sąrašus kompiuterio ekrane, nuolat žymiuosi būsimų projektų kalendorius. Niekaip nepavadinčiau to įkvėpimo vaikymusi, bet geriausios mintys gimsta mažiausiai apie jas galvojant. Tas tiesa. Idėjoms reikia laiko, jos nemėgsta kalendorių.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.