Parašiusi šiuos prozos pasakojimus planavau išleisti vaikams knygelę, jai iliustracijas sukūrė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos auklėtiniai. Bet neradau rėmėjų. Juk knygelės leidyba ir popierius – ne pigus malonumas. Dėkoju, kad nors mano idėją palaikė ir ja tiki jaunieji dailininkai, jų mokytoja, grafikė Eglė Vertelkaitė.
Gąsdina rutina? Nereikėtų jos baimintis, nes dienotvarkė irgi gali būti linksma, įdomi, žadinanti smalsumą. Dalijamės ištrauka iš knygos:
„Austėja ir laikas“
Šalia namų augo senutėlis ąžuolas. Storame kamiene žiojėjo drevė, kurios joks vaikas negalėtų pasiekti. Sykį apie ąžuolą vaikščiojusi Austėja pastebėjo švelniai sparneliais plazdantį gyvį, panašų į drugelį. Mergaitė užsimojo drugelių gaudykle ir gyvis staiga į ją pateko. „Aš esu Fėja, būk gera, paleisk mane. Už tai aš tave išmokysiu skaičiuoti iki septynių“ , – maldavo drugelio sparnais suplakęs gyvis.
Austėja ir taip būtų paleidusi laimikį, nes apžiūrėjusi margaspalvius drugelius ji visada juos paleisdavo. Bet penkiametė mokėjo skaičiuoti iki dešimties ir tuo nustebino Fėją. „Aš tave išmokysiu skaičiuoti dienas. Žinosi, kodėl pirma savaitės diena vadinama pirmadieniu, o antra – antradieniu“, – bandė gudrauti Fėja. O tam, kad šito išmokytų, Fėja pažadėjo savaitę praleisti kartu ir dienos įspūdžius užrašyti dienoraštyje.
Dienoraštis – tai pasakojimas apie tai, kas nutiko kiekvieną savaitės dieną. Jei nemoki rašyti, dar nepažįsti savaitės dienų, linkiu tau sutikti gerąją Fėją. Kai ji aplankys tave, pajusi, bet kiti jos net nepastebės.
Pirmadienį pasirodė fėja
Septintą ryto skambėjo žadintuvas. Už jį garsiau lojo šuniukas Avas. Tik jis pažadino Austėją. Mergaitei nelengva keltis iš lovos, norisi miego.
Bet Fėja jau sklandė virš galvos, pakedeno plaukus. Iš šio švelnaus judesio Austėja suprato, kad ji – šalia. Tačiau niekas kitas nežinojo apie Fėjos buvimą. Niekas neįtarė, jog ji rašo Austėjos dienoraštį.
„Dar vieną minutę“, – ištarė mergaitė mamai. Tačiau Avas neleido ilgiau miegoti – dantimis tempė antklodę ant žemės. Austėja šoktelėjo iš lovos, bėgo praustis. Mama pynė dukrelei kasytes. Ji žino, kad šiandien reikės eiti į vaikų darželį. Todėl teko paskubėti.
„Labas rytas!“ – su auklėtoja sveikinosi penkerių metų mergaitė. „Labas rytas, kokia graži suknelė“, – pagyrė Austėją auklėtoja. Nuo tokio pagyrimo iškart pasitaisė nuotaika, visiškai išsilakstė miegai.
Vaikai sėdo prie pusryčių stalo – gėrė kakavą ir valgė manų košę. „Suvalgykite viską, reikės jėgų raides rašyti“, – apie svarbiausią dienos darbą užsiminė auklėtoja.
Ir netrukus ant balto popieriaus lapo visi rašė raidę „A“. „Kokių žinote žodžių, kurie prasideda šia raide?“ – paklausė auklėtoja. „Antis“, „auksas“, „Avas“ „Austėja“, „Agota“ – vienas per kitą šaukė berniukai ir mergaitės. Raidė „A“ šiandien išmokta.
„Ne veltui pirmadienį pradėjome nuo pirmos abėcėlės raidės“, – užsiminė auklėtoja. Pamokėlės pabaigoje pasigirdęs lėkščių tarškėjimas buvo ženklas, kad tuoj pietūs.
O pietums – agurkinė sriuba ir mėsos kukuliai su bulvių koše. Tokie pietūs – Austėjos svajonė. Viskas labai skanu, tik galėtų pasaulyje nebūti maltos mėsos kukulių. Jų nemėgo Austėjos draugės. Bet agurkinę sriubą visi gyrė.
Auklėtoja šią perlinių kruopų ir raugintų agurkų sriubą pavadino bezdukų sriuba. Todėl niekas kitaip jos nebevadino, kaip tik bezdukų. Vaikai krizeno iš tokio pavadinimo, bet tai buvo tiesa: suvalgius agurkų sriubos gali pagadinti orą! Ką darysi, kad jos suvalgius pasklinda bjaurus kvapas! Užtat popiet buvo linksma, kai pasigirdo : „pirst, bum, bum!“
