Paskutiniuosius žurnalo leidybos metus redakcijoje rengiau interviu su įdomiais ir gabiais vaikais, daug pasiekusiais žinomais žmonėmis, kuriais žavėjosi ne tik mažieji, bet ir visa Lietuva.
Tada „Genį“ redagavo knygų vaikams ir paaugliams autorė Gintarė Adomaitytė, pasakojimus žurnalui rašė rašytojas Vytautas Račickas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, o smagias Paršiuko Čiuko serijas kūrė žinomas dailininkas Vitalijus Suchockis. Išties redakcijoje vyravo kūrybinga ir linksma atmosfera, apie kurią prisiminimai man išliko visam gyvenimui.
Įgytą kūrybinę patirtį literatūriniame vaikų žurnale neseniai atgaivinau ir sukūriau knygą vaikams „Austėja ir laikas“, skirtą krikšto dukrai. Joje pasakojama apie septynias savaitės dienas.
Pirmadienio nuotykius galite skaityti čia: „Lietuvo ryto“ žurnalistė sukūrė knygą vaikams ir jų tėvams, kurioje kalba apie darželio džiaugsmus“, o šįkart dalijamės ištrauka iš knygos apie antradienį:
Antradienį atkeliavo burtininkas
Austėja apsirengė naują puošnią suknelę. Mama į kasas įpynė baltus kaspinus, kurių galai buvo suraukti kaip rožės žiedai.
„Ar šiandien puošeivų diena?“ – pasiteiravo tėtis.
„Antradienis – fokusų diena, nes į darželį atvažiuos fokusininkas“, – mirktelusi akį atsakė Austėja. Ji labai skubėjo į vaikų darželį, nes laukė šventė. Nesvarbu, kad šventė bus vidurdienį, mergaitės akys žibėjo iš džiaugsmo nuo pat ryto. Todėl antradienį jai buvo daug lengviau atsikelti, net Avui ir Fėjai neprireikė žadinti.
Per pusryčius Austėja vis žvilgčiojo į laikrodį. Ji stebėjo, kaip skuba kas sekundę sujundanti rodyklė. „Kada bus dvylikta valanda?“ – auklėtojos paklausė nekantraujanti mergaitė, nes labai laukė fokusų.
„Kai dvi didžiosios rodyklės susiglaudusios žiūrės į viršų“, – paaiškino auklėtoja.
Austėja po pusryčių neprisilietė nė prie vieno žaislo. Nenorėjo žaisti, nors kiti vaikai stumdė mašinėles, bėgiojo su lėlėmis, statė iš kaladėlių bokštus. Ji atsisėdo prie lango ir laukė, kada pro kiemo vartelius įžengs dėdė fokusininkas. „Ar jis bus su barzda? Ar nešis lagaminėlį?“ – garsiai svarstė mergaitė.
Auklėtoja nežinojo atsakymo, nes pati niekada nematė to stebukladario. Ji tik žinojo, kad kai fokusininkas ateis, direktorė visus pakvies į salę.
Laikas slinko lėtai, atrodė, kad rodyklės užstrigusios. Per langą matėsi gatvė, šaligatvį šlavė kiemsargis, žmonės kažkur skubėjo. Bet vienas aukštas vyras su dryžuotomis kelnėmis stabtelėjo prie vartelių, pažvelgė į numerį ant darželio sienos. Po to jis užrietė ūsus ir džiaugsmingai pravėrė vartelius.
„Fokusininkas atėjo!“ – šūktelėjusi vos nuo kėdės nenusirito Austėja. Ant palangės sėdėjusi daugeliui nematoma Fėja net išsigando nuo šūksnio ir suplazdėjo sparneliais.
Vaikai pribėgo prie lango. Tada auklėtoja paliepė sustoti po du ir vorele visi nuėjo į salę.
Fokusininkas su lagaminėliu jau laukė žiūrovų. Jis scenoje pastatė dvi juodas dėžes. Buvo taip tylu, nesigirdėjo ne tik musės skridimo, bet ir Fėjos plazdenimo ore. „Viską stebėsiu, kad pati išmokčiau daryti triukus“, – mintyse kuždėjo Austėja.
Dėdė sukosi vikriai – iš vienos rankovės ištraukė raudoną skarelę, po kelių sekundžių ją įsidėjo į švarko kišenę. Iš kitos rankovės jis išpešė baltą skarelę, o po akimirkos ją užsirišo ant kaklo.
Po to jis pasitikrino kišenes, ir iš abiejų ištraukė po baltą skarelę, tokią pat kokią ryšėjo ant kaklo. Dėdė išvertė švarko kišenes – jos buvo tuščios. „Kur dingo raudona skarelė?“ – tyliai svarstė mergaitė. Vaikai plojo rankomis. Kiekvieną triuką lydėjo vis garsesni plojimai.
Po pasirodymo vaikų laukė pietūs ir atokvėpis. Bet jiems nerūpėjo pieniška sriuba, juo labiau pietų miegas. Prie stalo berniukai aptarinėjo, kodėl į dėžę įšokęs juodas pudelių veislės šuniukas iš jos po kelių fokusininko sukalbėtų burtažodžių iššoko baltakailis.
Austėja visą pietų miegą pragulėjo lovoje atmerktomis akimis. Jos mintyse sukosi triukai. Minčių neišsklaidė ir apie nosį besisukanti Fėja. Ji norėjo žaisti su Austėja. Bet mergaitė į ją nekreipė dėmesio.
Grįžusi namo mergaitė atsisakė vakarienės. „Kodėl nevalgai?“ – paklausė mama. Austėja jai pateikė porą kitų klausimų: „Kur yra fokusininkų mokykla? Ar į ją vaikus priima?“
Atsakymas ją nuliūdino, nes mama sakė, kad fokusų gali mokytis suaugusieji. Kai užaugs, Austėja tikrai eis į burtininkų mokyklą. Ji jau dabar svajojo užaugusi būti stebukladare, tačiau tą paslaptingą vakarą kiek anksčiau merkėsi akys.
Laikas gultis į lovą ir skrieti į sapnų pasaulį. Į miego karalystę Austėja nusikėlė pasiklausiusi muzikinės dėžutės. Ant jos švelniai girgždėdama sukosi balerinos figūrėlė. Nors miegas lipdė akis, mergaitė dar patikrino dėžutės stalčiuką, ar jame nėra paslėpto saldainio.
Dėžutė saugo paslaptį – kartais joje atsiduria saldainis. Bet tai nutinka kartą per savaitę, juk stebuklų negali būti kasdien. Tą vakarą stalčiukas buvo tuščias. „Saldžių sapnų!“ – su šeimininke atsisveikino Fėja ir pro paliktą orlaidę išplasnojo miegoti į savo ąžuolą.
