L. Tamulaitienės knygoje „Paraščių vaikų“ – jautrios jaunimo mokyklos auklėtinių istorijos

Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorės Loretos Tamulaitienės knyga „Paraščių vaikai“ buvo pirmasis kūrinys, kurį perskaičiau po to, kai prasidėjo karas. Iki jos mėginau imtis savo anksčiau pradėtų knygų stirtos, tačiau tekstas tekėdavo pro akis neįtraukdamas į fikcijos pasaulį.

„Paraščių vaikai“ autorė Loreta Tamulaitienė.<br> Pranešimo spaudai nuotr.
„Paraščių vaikai“ autorė Loreta Tamulaitienė.<br> Pranešimo spaudai nuotr.
„Paraščių vaikai“ autorė Loreta Tamulaitienė.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
„Paraščių vaikai“ autorė Loreta Tamulaitienė.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Jurga Tumasonytė

Apr 27, 2022, 11:21 AM

Su „Paraščių vaikais“ buvo kitaip – nuo pirmo skyriaus panirau į sudėtingą jaunimo mokyklos auklėtinių gyvenimą. Kitaip tariant, nuo vienos įtemptos tikrovės peršokau į kitą. Šio autentiško teksto autorė ne vienerius metus dirbo Šiaulių jaunimo mokykloje. Taigi sudėjo į jį savo patirtį ir sukūrė tikrais faktais paremtą istoriją apie socialinės rizikos šeimose gyvenančius vaikus. Anot L. Tamulaitienės: „Tai ištisos kartos žmonių, užaugusių be dėmesio, meilės, atsakomybės, gebėjimo tvarkyti ir planuoti savo gyvenimą.“ Pirmoji autorės knyga, parašyta turtinga literatūrine kalba, iš dalies tęsia ir Vandos Juknaitės knygų apie sudėtingo likimo vaikus liniją. Tad kalbamės su autore apie tai, ką reiškia parašyti kūrinį, paremtą buvusių auklėtinių gyvenimais.

– Tikiu, kad per tuos metus, kuriuos praleidote jaunimo mokykloje, prisikaupė daugybė visai nevaikiškų mokinių gyvenimo istorijų. Ar ilgainiui košmariškos situacijos imdavo kartotis ir emociškai taip smarkiai nebejaudindavo? O gal kaskart iš naujo smogdavo į paširdžius? Ar galite pasidalinti labiausiai Jus nustebinusiu ar paveikusiu nutikimu?

– Nevaikiškos vaikų patirtys visuomet labai sukrečia. Net ir susidurdamas su jomis nebe pirmą kartą, negali likti abejingas. Dirbdama su vaikais, patyrusiais įvairias dvasines traumas, išmokau neprarasti empatijos, bet atsikratyti gailesčio, kuris verčia globoti, net pataikauti, bet neskatina vaiko išmokti gyventi tokioje realybėje, kuri jam nutiko. Gailestis gali tapti pražūtingas, jei neugdo žmogaus augimo, atkaklumo, jei sukuria nepamatuotus lūkesčius.

Jaunystėje perskaityta Stefano Zweigo knyga „Širdies nerimas“ man paliko ne tik gilų įspūdį, bet ir suvokimą, kad atjauta – tai ne perimti žmogaus problemas, o padėti išmokti su jomis gyventi ir tvarkytis. Ilgainiui pradėjau suvokti, kad ne tik aš, bet ir mokiniai moko mane. Darbas mokykloje dinamiškas, kasdien atneša įvairių nutikimų, bet labiausiai man įstrigo vienos mokinės akibrokštas, kai ji, ilgai nelankiusi pamokų, nes slaugė vėžiu sergančią mamą, atėjo į mokyklą ir paprašė sudaryti sąlygas atsiskaityti ir pereiti į aukštesnę klasę.

Tuomet aš, kaip tikra biurokratė, jai paaiškinau, kad tai neįmanoma, nes yra tokia tvarka ir tiek daug pamokų praleidus tiesiog nėra galimybės. Pasakiau, kad ji turi likti toje pačioje klasėje ir kartoti kursą. Mergina tylėdama išklausė mano aiškinimus ir ramiu balsu pasakė, kad aš turiu teisę nuspręsti, bet ji niekada nesigailėjusi, kad tas paskutines dienas buvo su savo mama. Tai mane sukrėtė. Šio atvejo negaliu pamiršti. Tuomet padariau viską, kad ji būtų perkelta į aukštesnę klasę.

– Ar sąmoningai stengėtės išlaikyti realių faktų ir fantazijos santykį? Kaip pati įvardintumėte „Paraščių vaikų“ žanrą?

– Rašant knygą didžiausias iššūkis buvo išlaikyti balansą tarp realybės ir kūrybinės išmonės. Norėjau, kad joje atsidurtų autentiškos mokinių istorijos, bet kartu siekiau suteikti grožiniam kūriniui būdingų atspalvių, atskleisti personažų išgyvenimus per daug jų neapnuoginant. Apie kūrinio veikėjų jausmus, tiesą sakant, galėjau tik nutuokti, tad ieškojau argumentų, kūriau vidinius dialogus, pateisinančius jų elgesį.

Knygos nesiryžtu priskirti kokiam nors žanrui. Šiandien ribos trinamos daugelyje mūsų gyvenimo sričių: tarp kartų, kultūrų, rasių, lyčių ir žanrų. Knygoje nemažai realių vietų, veikėjų, bet nemažai ir vaizduotės sukurtų vaizdinių. Tai, visų pirma, suaugusiesiems skiriama knyga, manau, kad tai – publicistikai artimiausias kūrinys, bet lauksiu ir kritikų vertinimo.

– Kaip kūrėte Loros personažą? Ar siekėte, kad mokyklos direktorė būtų Jūsų „alter ego“?

– Iš pradžių atrodė, kad direktorė Lora bus tik stebėtoja, kad jos vaidmuo liks epizodinis. Bet pamažu šis personažas pradėjo ryškėti, skaitant galima įžvelgti jos asmenybės raidą. Iš gimnazijos patekus į jaunimo mokyklą ją šokiruoja mokinių gyvenimo istorijos, elgesys, bet pamažu Lora ima suvokti šios ugdymo įstaigos kitoniškumą ir procesus vertinti profesionaliai.

Ar siekiau, kad tai būtų mano „alter ego“? Žinoma, buvo sunku atsiriboti nuo savo patirties, tad natūralu, kad kūrinio veikėjams įpiršau savo mintis, tikras ar menamas vertybes. Tačiau tos sąsajos apsiriboja profesine veikla, beveik nepaliesdamos mano asmeninio gyvenimo, todėl tai nėra autobiografinė istorija.

– Knygos pradžioje supažindinate skaitytojus su skirtingais jaunimo mokyklos auklėtinių portretais ir intymiomis jų šeimos istorijomis. Daugelis jų taip ir neišplaukia iš liūno. Ar domitės savo buvusių mokinių gyvenimais? Kiek iš jų tęsia savo tėvų gyvenimo būdą?

– Mintys apie mokinius, jų likimus mokytojo neapleidžia ir tada, kai jie nebesimoko mokykloje. Mokytojo profesija nesuteikia privilegijos pamatyti savo darbo rezultatus iš karto. Tam prireikia ne vienerių metų, todėl pedagogui svarbu, kaip klostosi buvusių mokinių likimai, o ypač tų, kurie gyvena lyg paraštėse. Už tokių mokinių ateitį jautiesi dar labiau atsakingas, mąstai, ar viską, ką galėjai padarei dėl to vaiko. Kaskart, kai tik yra galimybė, domiuosi buvusių ugdytinių gyvenimu, jaučiu apmaudą, jeigu jiems nesiseka, džiaugiuosi kiekviena sėkme.

Mokykloje teko sutikti labai skirtingų likimų vaikų. Kai kurie iš jų buvo tik trumpam nuklydę, kol tėvai sprendė šeimos, savo santykių problemas. Tokie vaikai greit atsitiesia, tad ir padėti jiems lengva. Tie, kurie savo šeimų apleisti nuo mažumės, įklimpsta giliai, nors nė vieno vaiko nėra beviltiško. Kai jau knyga buvo paruošta spaudai, sužinojau, kad vaikinas, kurį pasirinkau kaip Remigijaus prototipą, grįžo į regbio klubą ir dabar sėkmingai sportuoja.

– Kaip manote, ar ir mūsų visuomenei reikia prisiimti kaltę dėl nesusiklosčiusių vaikų likimų?

– Man atrodo, kad dėl daugelio sudėtingų vaikų likimo mums, visuomenei, reikia prisiimti ir kolektyvinę atsakomybę. Skirdami pašalpas, įvairias kitas lengvatas, bet neišmokydami žmonių jomis tinkamai pasinaudoti, daugelį pastumiame į paraštes. Paskirti pinigų lengviau, nei ugdyti žmogų.

Manau, kad mums tikrai vertėtų permąstyti pagalbos teikimo mechanizmą, socialinę paramą sieti su ugdymu, švietimu. Įgijęs tinkamų įgūdžių žmogus galėtų pats kurti savo gyvenimą. Bet tai padaryti brangu ir sudėtinga.

– Du paraščių žmonės – Deividas ir Ema – išsikovoja vietą po saule, nenugrimzta. Kaip kūrėte šiuos personažus? Ar meilės linija čia pasirinkta taip pat neatsitiktinai?

– Tiek Deividas, tiek Ema turi žmonių, į kuriuos gali atsiremti, – savo močiutes. Dar viena Emos užuovėja – jos vaikystės namai, o Deividui pasisekė, nes turėjo puikią pirmąją mokytoją. Jų praeitis suteikė šansą pakilti, ir jaunuoliai tuo pasinaudojo.

Meilės linija knygoje dar kartą patvirtina žinomą tiesą, kad šis jausmas suteikia didžiulės energijos, meilės vedami Ema ir Deividas kyla ir klumpa, bet nepasiduoda praeities demonams, nes būtent meilė yra priežastis, dėl kurios jie keičiasi, nors ir pačios meilės jiems tenka kantriai mokytis.

– Lora gauna buvusių auklėtinių Emos ir Deivido kvietimą į vestuves. Tada ji supranta, kad po daugybės pastangų pagaliau sulaukė įvertinimo – ir nusprendžia išeiti iš darbo. Kodėl būtent šį epizodą pasirinkote kaip lūžio tašką?

– Vestuvės – šeimos šventė, kurioje besituokiantieji nori matyti pačius artimiausius žmones. Šiuo atveju kvietimas Lorai – tai pripažinimas, aukščiausias jos profesinės veiklos, santykių su mokiniais įvertinimas. Mintis išeiti iš darbo, matyt, glūdėjo ir anksčiau, bet knygoje minimas įvykis paskatina naujam iššūkiui. Kvietimas mokyklos direktorei – lyg pasiekta svajonių viršūnė, ir ji apsisprendžia.

– Kaip vertinate Šiaulių jaunimo mokyklos uždarymą ir tai, kad visų tokių panašių įstaigų Lietuvoje turėtų neliktų iki 2025 m.? Kas tuomet laukia sudėtingo likimo vaikų?

– Įtraukiojo ugdymo idėja tikrai patraukli, socialiai teisinga, mažinanti atskirtį, sukurianti galimybę vaikams matyti teigiamų sektinų pavyzdžių. Apmaudu, bet Jaunimo mokyklų veikla nutolo nuo pirminės koncepcijos. Net, sakyčiau, išsigimė. Jose turėjo būti teikiama trumpalaikė pagalba, sutelkti reikalingi specialistai, sukurtos sąlygas vaikui ugdytis gyvenimo įgūdžius.

Po poros metų jie turėjo grįžti į bendrojo ugdymo mokyklas, bet dėl biurokratinio finansavimo mechanizmo idėja išsikreipė, pinigų skyrimo principai buvo taikomi tokie pat kaip bendrojo ugdymo mokyklai – priklausė nuo mokinių skaičiaus, tad norėdamos išgyventi, daugelis tokių mokyklų mokinius siekė išlaikyti kuo ilgiau. Tokiu būdu mokyklos paskirtis pasikeitė, problemų turintys mokiniai čia mokosi tol, kol įgyja pagrindinį išsilavinimą.

Kita vertus, jaunimo mokyklos tapo saugia užuovėja jų mokiniams. Kai socialiniuose tinkluose pasirodė žinia, kad jaunimo mokykla bus uždaryta, mačiau sutrikusių mokinių komentarus, klausimus, ką dabar reikės daryti, nenorą keisti mokyklos. Vadinasi, nerimauja ir jie.

Įtraukusis ugdymas skatina mažinti atskirtį, sudaryti vienodas sąlygas visiems vaikams, bet man kelia abejonių klausimas, ar tikrai esame pasiruošę priimti visus tuos nepatogius vaikus?

– Knygos pratarmėje rašote: „Visada norėjau parašyti knygą apie tuos vaikus, tuos mažuosius kovotojus, kurie stovi priešakinėse linijose, susidurdami su gyvenimo realybe, kurios nei man, nei Tau, brangus skaitytojau, greičiausiai jau neteks patirti.“ Knyga gali atsidurti ir Jūsų buvusių auklėtinių rankose? Kokios reakcijos tikėtumėtės iš žmonių, kurie galbūt atpažintų tekste savo patirtis?

– Jaunimo mokyklos auklėtiniai labai skirtingų patirčių. Ne vienas, pasimokęs šioje įstaigoje, mokslą tęsia miesto gimnazijose, profesinio rengimo centruose. Neatmesčiau, kad kažkas iš buvusių auklėtinių perskaitys knygą. Labai dėl to džiaugčiausi. Rašydama daug apie tai galvojau, stengiausi išlaikyti pagarbą patirtims, prie kurių prisiliečiau.

Tikėtina, kad kai kuriuose epizoduose save atpažins ir tie žmonės, kurių niekuomet nesutikau, nes istorijos apibendrintos, persipina, susilieja su kūrybos elementais, o panašių nutikimų rasime beveik kiekviename mieste ar kaime, todėl skaitytojai atpažins nebent savo gyvenimo fragmentus. Jei taip nutiktų, nežinau kokios reakcijos tikėtis, bet būtų labai įdomu sulaukti atgalinio ryšio, tada knyga pasiektų savo tikslą, nes ją rašydama norėjau praskleisti uždangą ir parodyti paraščių pasaulį, kuriame gyvena mūsų visų vaikai.

– Kaip manote, ar geros literatūros skaitymas gali pagelbėti paraščių žmonėms? Koks buvo Jūsų mokinių santykis su literatūra? Ar per tuos metus pasitaikė rimtai skaitančių, rašančių vaikų?

– Literatūros ugdomoji galia didžiulė, bet didesniam pokyčiui vien knygos dažniausiai nepakanka, reikia kompleksinės pagalbos. Jaunimo mokyklos mokiniai skaitydavo tas knygas, kurios buvo tarsi apie juos. Pamenu, vienais metais populiariausia knyga buvo Melvino Burgesso „Heroinas“, ją skaitė daugelis, net buvo susidariusi laukiančiųjų eilė. Bet nedažnai knygos sulaukdavo tokio populiarumo.

Rašančių mokinių visada atsiranda, svarbu paskatinti kūrybinius bandymus. Prieš keliolika metų esu parengusi ir išleidusi savo mokinių, kurie mokėsi profesinio rengimo centre, poezijos rinktinę „Surasiu savo laimę“, patys mokiniai ją ir iliustravo. Kartais pavartau ir nustembu, kaip jautriai ir giliai jauni žmonės jaučia ir suvokia pasaulį, tik labai svarbu įkvėpti pasitikėjimą, kad jie norėtų poetiniais išgyvenimais dalintis su kitais.

– Ar dabartiniame karo ir pasaulyje sustiprėjusios poliarizacijos kontekste ši knyga galėtų įgauti naujų prasmių?

– Šiandien, kai į Lietuvą plūsta karo siaubą patyrę vaikai ir moterys, kovos lauke palikusios vyrus ir griuvėsiais virtusius namus, knyga įgauna naujų prasmių. Sunku kalbėti apie perspektyvą, bet nuo mūsų geranoriško nusiteikimo, pasiruošimo ištverti nepatogumus priklauso, ar tie žmonės neliks pastumti į paraštes.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.