„Pradinės mokyklos pradžia – pats tinkamiausias metas pakalbėti apie interneto saugumą. Pradinukai vis dar mokosi elgesio normų ir gyvenime, ir internete. Šiandienis penkiametis jau yra susidūręs su daugiau informacijos, negu jo tėvai būdami dvidešimties. Daugeliui tėvų, pedagogų ir vaikų ugdymo specialistų ši tendencija kelia nerimą, nes jie dažniau girdi apie technologijų grėsmes nei naudą. Vis dėlto XXI amžiaus vaikai yra kitokie: jie gimsta ir auga sparčiai besikeičiančių technologijų, informacijos amžiuje ir dažnai dar nesulaukę dvejų jau būna susidūrę su įvairiomis technologijomis. Tad mūsų vaikai jau yra technologijų čiabuviai, jie auga su jomis ir jų nebijo. Mūsų pareiga – nugalėti savo baimes ir kalbėti su vaikais apie technologijų privalumus bei grėsmes. <…>
Daugybė pradinukų, nors dar nėra tam tinkamo amžiaus, jau kiša nosį į feisbuką, instagramą ar jutubą. Amžiaus ribojimai rodo, kad net šios kompanijos mano, jog tokių metų vaikai dar nėra pasirengę prisiimti atsakomybės. Pradinukai nei emociškai, nei socialiai, nei pagal smegenų brandos lygį dar nėra pajėgūs dalyvauti socialinės medijos kanaluose, bet tai vyksta. Todėl verčiau jau įspėkite vaiką, kad socialiniuose tinkluose tokio amžiaus vaikai nesidalija asmeninėmis nuotraukomis. Žinoma, galima ir netikėti visomis tomis teorijomis, kad kažkas puls grobti mūsų fotografijas ir naudoti jas piktiems kėslams. Aš vis dėlto labiau tikiu pozityviu pasauliu, taip pat tuo, kad nuo visko vis tiek neapsisaugosi.
Verčiau priminti vaikams pagrindines saugumo taisykles. Išmokyti susikurti sudėtingą slaptažodį ir juo su niekuo nesidalyti. Viena apklausa parodė, kad daugiau nei 50 procentų žmonių naudoja vieną ir tą patį slaptažodį beveik visur, kur jo prireikia. Žinoma, tai kompromituoja jų informacijos saugumą. Kaip ir slaptažodžiui pasirenkamas tavo paties ar tavo šuniuko vardas, gimimo data. Sakysite – bet prisiminti visų slaptažodžių neįmanoma! Ir nereikia. Teko girdėti, kad patikimiausias būdas juos saugoti savo kompiuteryje užkoduotame dokumente. Tuomet tereikės prisiminti tą vieną vienintelį dokumento kodą, o ne užsirašinėti tokią svarbią informaciją telefone ar dar blogiau ant popieriaus lapelių.
Priminkite vaikams, kad ne visi žmonės internete yra tie, kuo skelbiasi. Tarkime, mergina gali būti apsimetėlis vaikinas, o už jaunuolio avataro gali slėptis pagyvenęs žmogus. Ne visi ten yra tie, kuo sakosi esą. Tuos, kuriais nepasitikime, ir tuos, kurie bendrauja nemaloniai, visada galima tiesiog užblokuoti. Jei esi naujokas, tavo socialinių tinklų profilis gali būti privatus, matomas ne visiems.
Kita aktuali tema – tai komentarai. Kalbėkime su vaikais apie pagarbą kitokiam požiūriui ir įsitikinimams, net jei nepritariame kito žmogaus nuomonei, komentuoti privalome mandagiai ir pagarbiai.
Jei internete užsimezga tikros bičiulystės ir vaikas nori susitikti su tais žmonėmis, pirmiausia tėvai turėtų įvertinti, kas tie žmonės ir kur vyks susitikimas. Palydėkite savo vaiką, įsitikinkite, kad ir kitus vaikus atveža tėvai, kad aplinka saugi, o žmonės, su kuriais bus bendraujama, atrodo patikimi.
Taip pat priminkite, kad nereikėtų reaguoti gavus laišką, kuriame pranešama, jog iš nepažįstamo žmogaus Afrikoje paveldėjote milijoną dolerių. Pamenu, kaip mano dukra įbėgo į kambarį be galo susijaudinusi ir puolė aiškinti, kad turime tuojau pat susisiekti su žmogumi, kuris jai ką tik pranešė panašią džiugią žinią. Jai buvo aštuoneri, ir, žinoma, ji patikėjo. Todėl svarbu mokyti vaikus apskritai neatidarinėti nepažįstamų asmenų laiškų. Jei kam nors tikrai svarbu susisiekti, pamėgins dar kartą arba ras kitą būdą pasiekti adesatą.
Įspėkite vaikus, kad negalima dalytis slaptažodžiais ar kita asmenine informacija, net jei to prašo bankas. Kitas dalykas, jei ta informacija dalijamės nuėję į patį banką ir tik kartu su tėvais.
Apskritai geriausiai vaikai mokosi saugiai naudotis internetu matydami realų pavyzdį. Tarkime, su dukra skaitydamos knygą apie daugiausia pasiekusias pasaulio moteris nuolat eidavome kartu ieškoti papildomos informacijos internete. Ir štai tavo vaikui septyneri, ir jis jau puikai žino, kas yra internetas ir kaip ten elgiamės. Tad kai ateina metas tam lemtingam pokalbiui apie saugumą internete, jo įpročiai ir įgūdžiai jau būna susiformavę savaime, belieka sudėlioti visus taškelius ant „i“.
Mūsų šeimoje pasiteisino dar viena paprasta taisyklė – iki trečios klasės kompiuteris visada stovėdavo tik bendroje erdvėje, bet ne vaiko kambaryje. Gali nusisukti, atsisėsti į fotelį ar ant sofos, jei tau taip patogiau, bet tik bendroje erdvėje. Aišku, vaikai ne kartą bandė mūsų kantrybę sakydami: „Bet mano draugai turi ir televizorių, ir kompiuterį jie gali neštis į savo kambarį!“ Mes jiems ramiai atšaudavome: „Na, matai, kaip jiems su tėvais pasisekė. Tau teks palaukti trečios klasės, kai kompiuterio reikės mokyklos darbams.“
Apie knygą:
Knygoje „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ edukologė dr. A. Landsbergienė dalijasi įžvalgomis, žiniomis ir patirtimi, kurias įgijo du dešimtmečius dirbdama švietimo sistemoje, pati būdama keturių pradinukų mama, bendraudama su kitais pradinukų tėvais ir nuolat žongliruodama profesiniu bei mamos vaidmenimis.
Šioje knygoje rasite arti šimto pradinukų tėvams ir mokytojams aktualių temų, pagardintų autentiškomis istorijomis iš pačios dr. A. Landsbergienės gyvenimo auginant savo vaikus.
Iš savo šeimos atsinešusi įsitikinimą, kad mokomės ir turime mokytis visą gyvenimą, kad reikia kaupti patirtis, kuo daugiau keliauti, skaityti ir nuolat plėsti savo galimybių ribas, o svarbiausia – nepailsti svajoti, autorė viliasi, kad „Pradinukų abėcėlė“ bus pagalbininkas tėvams ir atsakys į bent keletą iš begalybės kylančių klausimų. Nuramins. Suteiks vilties. Įkvėps.
