Pusė praranda ryšį su vaiku
„Nei vaiko teisių apsaugos specialistai, nei teismai jokios pagalbos nesuteikė“ – teigia vyras. Vaiko teisių apsaugos specialistai kaltino abu tėvus neva dėl vaiko „konfliktuojant“, nors Tomas norėjo tik išlikti tėčiu vaiko gyvenime, todėl negalėjęs sutikti su mamos noru nutraukti jų ryšį.
Jo nuomone, vaiko teisių specialistai, nesuvokdami abiejų tėvų svarbos vaiko gyvenime, smurtinę situaciją – vaiko nuteikinėjimą prieš kitą iš tėvų – suniveliuodami iki konflikto, tampa smurto prieš vaiką sąjungininkais.
Paklaustas, kodėl vaiko mama trukdė jam bendrauti su sūnumi, vyras sakė galvojantis, kad tokiu būdu ji stengėsi jį kuo labiau įskaudinti. Skyrybų metu vyras prasitarė buvusiajai, kad jam nebegaila dėl pačių skyrybų, dėl to, kad išsiskiria tėvų keliai, tačiau neramu tik dėl bendravimo ir ryšio su vaiku. Juk skyriumi gyvenant neretai tas ryšys, vyro žodžiais, pakimba ant plauko.
„Psichologinėje literatūroje nurodoma, kad apie 50 proc. skyriumi gyvenančių tėvų (tėčių ar mamų) visiškai praranda ryšį su savo vaikais“ – teigia vyras. Galėjo turėtį įtakos ir mamos perdėtas prieraišumas vaikui. Buvusioji reikalaudavo elgtis su vaiku kaip ji lieps, priešingu atveju grasindavo neleisti bendrauti apskritai.
Tėtis vaikui miręs
Sūnus buvo nuteikinėjamas ir bendravimas ribojamas pačiais įvairiausiais ir visais įmanomais būdais.
„Pradžioje su į gretimą butą persikrausčiusia vaikų mama stengiausi bendrauti draugiškai, leisdavau jai pas mus, kai būdavau su sūnumi, bet kada užeiti. Bet ji tai išnaudodavo savo galiai prieš sūnų demonstruoti. Pvz. pamačiusi jį žaidžiantį pas mane vonioje, pradėjo rėkti: tavo tėvas blogas, nori tave susargdinti, juk sakiau jam, kad tau sloga, o juk vanduo – ligų šaltinis. Mama, susukusi trimetį į rankšluostį, verkiantį ir į mane gailiai žiūrintį, išsinešė pas save, pavymui rėkdama: tavo tėtis blogas, neturi tu tėčio, - prisimena Tomas. - Vėliau, dar iki nutrūkstant mūsų ryšiui, jau keturmetis sūnus yra man sakęs: tete, tu esi miręs. Kai paklausiau, kaip tai suprasti? Bandžiau juokauti – juk va judinu rankas ir kojas, jis paaiškino: mama sakė, kad tu jai jau miręs.“
Trukdymas bendrauti pasireikšdavo įvairiausiais būdais. Kai kurie iš jų buvo labai subtilūs. Kartą ryte pabudęs vaikas mane apsikabino ir pašnibždomis sako: „Tėti, aš tave labai labai myliu. Bet žinai, kodėl taip tyliai tau tai sakau? Todėl kad mama, esanti už sienos kitame bute, neišgirstų, nes priekaištaus – kaip tu šitam niekšui taip gali sakyti.“
Ryšys nutrūksta palaipsniui
Sūnus skųsdavosi, kad nebenori su tėčiu kalbėti telefonu, nes po to mama jį kamantinėja, ką šis jam sakęs. Tėčio, dirbančio gydytoju, buvo reikalaujama sudaryti nelankstų bendravimo grafiką, kadangi buvusioji žinojo, kad tėtis dirba pamainomis, dažnai budi ligoninėje, ir tokio grafiko jam bus sunkiau laikytis.
„Ilgainiui sūnus, po skyrybų metus laiko gyvenęs toje pačioje laiptinėje, kaip ir aš, atsitiktinai prie namų ar laiptinėje sutiktas prasilenkdavo su manimi nuleidęs galvą ar nusukęs ją į šoną, su manimi net nepasisveikindamas. Kartą, paprašytas pakviesti prie telefono, sūnus mamai pasakė nenorintis su manimi kalbėti. Tada aš išgirdau džiugų buvusiosios balsą: matai – nenori. Tai tapo nuosprendžiu mano ir sūnaus ryšiui. Nuo tada sūnus, be abejonės girdėjęs motinos džiugų pritarimą, tarsi „užsiciklino“ sakyti „nenoliu“ bendrauti su tėčiu. Nei telefonu, nei gyvai. Jam tada buvo vos ketveri...“
Vyras teigia pradžioje tikėjęs sulaukti greitos specialistų pagalbos, tačiau ilgainiui, jos negaudamas, supratęs: specialistai nevertina tėvo-vaiko ryšio, į jo nutrūkimą žiūri kaip į buitinį, nesmurtinį „konfliktą“. Jiems taip patogiau – į konfliktą teisėsaugai neprivaloma reaguoti. Vyras įsitikinęs, kad tai, ką jis patyrė, nėra tiesiog konfliktas. Tai yra smurtas, psichologinėje ir teisinėje literatūroje vadinamas tėvų atstūmimu. Psichologai pastaruoju metu sutaria: sunkus tėvų atstūmimas, kuomet visiškai nutrūksta vieno iš tėvų bendravimas su vaiku, yra viena sunkiausių smurto prieš vaikus formų. Dėl teisėsaugos polinkio ignoruoti šį smurtą jis dar vadinamas smurtu be pavadinimo.
Pakalbinome Asociacijos prieš tėvų atstūmimą atstovą Ramūną Kvietkauską, prašydami apie tėvų atstūmimą papasakoti plačiau.
– Kas yra tėvų atstūmimas?
– Tėvų atstūmimas (angl. – parental alienation) – reiškinys, kai, dažniausiai skyrybų metu, vienas iš tėvų (dažniausiai motina, kadangi dažniausiai su ja gyvena vaikai, dėl to ji turi daugiau įtakos vaikams) nuteikia vaikus prieš kitą iš tėvų. Tėvų atstūmimo variantas, kuomet vaikai nuteikiami prieš motinas (angl. – maternal alienation), tampa pastaruoju metu vis dažnesnis, kadangi tėvai po skyrybų vis lygesnėmis dalimis skirstosi pareigas. Nuteikti vaikai neretai visam gyvenimui išsižada ne tik nuteiktojo iš tėvų, bet ir visų jo giminių, artimųjų, draugų (netgi augintinių) – vaikai išsižada pusės savo paveldo ir šaknų. Tėvų atstūmimas specialistų pripažįstamas viena sunkiausių smurto prieš vaikus formų.
– Kodėl tėvų atstūmimas yra smurtas prieš vaikus?
– Nuo tėvų atstūmimo nukentėję vaikai ne tik praranda pusę savo šaknų, tačiau visą gyvenimą yra pasmerkti sunkiai išsprendžiamam vidiniam konfliktui. Jie tarsi gyvena „iškreiptų veidrodžių karalystėje“. Tėvų atstūmimo pasekmės vaikams – žemesnė savivertė, polinkis į depresiją, savižudybes, alkoholizmą, narkotikus, asocialų elgesį ir daugelis kitų. Jos niekuo nenusileidžia kitų rūšių sunkų smurtą patyrusių vaikų žalai. Todėl specialistai tėvų atstūmimą pripažįsta ne tik žalojančiu vaikus reiškiniu, tačiau ir viena sunkiausių smurto formų.
– Kodėl tėvų atstūmimas vadinamas instituciniu smurtu?
– Specialistai (psichologai, vaiko teisių darbuotojai, teisėjai), neturintys specifinio išprusimo tėvų atstūmimo srityje, dažniausiai, klaidingai nei reikėtų tokioje situacijoje, palaiko nuteikinėtoją, ir ieško atstumtojo iš tėvų kaltės dėl nutrūkusio bendravimo. Atstumtajam iš tėvų rekomenduojama atsitraukti, jam sakoma, kad situacija nepasikeis, kol atstumtasis iš tėvų neatras, ką darė blogai. Siūloma nebendrauti su vaiku, kol šis pats nepanorės. Tokia specialistų „pagalba“ situaciją tik blogina, ir specialistai iš esmės tampa tėvų atstūmimo sąjungininkais.
– Ar visada lengva suprasti, kad vyksta tėvų atstumimas?
– Tėvų atstūmimas naivių specialistų neretai supainiojamas su vaikų nenoru bendrauti su smurtavusiais prieš juos tėvais, ar vaikų susvetimėjimu su tėvais (dėl tėvų nepakankamo dalyvavimo vaikų gyvenime). Tačiau yra nustatyti požymiai, kaip atskirti tėvų atstūmimą nuo kitų tėvų ir vaikų ryšio nutrūkimo priežasčių.
Vaikui tėvų atstūmimas pasireiškia 8 požymiais, kurie nepasireiškia arba yra skirtingi pas vaikus, kurių ryšys su vienu iš tėvų nutrūko dėl kitų priežasčių nei tėvų atstūmimas. Pavyzdžiui, tėvų atstūmimą patyrę vaikai atsisako bet kokio bendravimo su atstumtuoju iš tėvų, tuo tarpu smurtą patyrę vaikai bijo ne tėvo, o paties smurto, dėl to neatsisako bendrauti saugioje aplinkoje (pvz. viešoje vietoje ar kartu su specialistu). Tėvų atstūmimo atvejais vaikai nieko gero negali pasakyti apie atstumtąjį, tuo tarpu tėvo smurtą patyrę vaikai visuomet turės ir gerų prisiminimų. Tėvų atstūmimas dažniausiai apima visą atstumtojo giminę, o smurtą patyrę vaikai mielai bendrauja su smurtautojo tėvais (savo seneliais) ir kitais giminėmis.
Atitolimas taip pat skiriasi nuo tėvų atstūmimo, pvz. jis lengvai įveikiamas – vaikai bendrauja su atitolusiu iš tėvų panašiai, kaip su nauju pažįstamu, išankstinio nusistatymo prieš jį neturi. Tuo tarpu nuo tėvų atstūmimo kenčiantys vaikai itin aktyviai atsisako ir agresyviai priešinasi bet kokiam bendravimui su atstumtuoju.
– Ar šis reiškinys oficialiai pripažintas?
– Tėvų atstūmimas neseniai buvo įtrauktas į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinių ligų klasifikacijos (TLK) naujausią versiją (TLK-11). Apie tėvų atstūmimą yra publikuota virš 2 tūkst. straipsnių moksliniuose leidiniuose. Nežiūrint to, specifinių žinių tėvų atstūmimo srityje neturintys specialistai, ypač radikalaus feminizmo įtakoti, dažniausiai skeptiškai žiūri į tokio reiškinio egzistavimą. Šiuo metu faktiškai ne specialistai, o tik mūsų asociacija ir patys atstumti tėvai gina tėvų atstūmimą patiriančių vaikų interesus. Institucijos, privalančios vaikams padėti, šį smurtą prieš vaikus ignoruoja.
– Kokios gali būti tėvų atstūmimo pasekmės?
– Mūsų asociacijai žinoma beveik 100 nuo tėvų atstūmimo nukentėjusių tėvų, iš kurių apie 10 yra moterys. Tai nėra dideli skaičiai, tačiau, mūsų įsitikinimu, neadresuotas smurtas kenkia ne tik nuo jo tiesiogiai kenčiantiems, tačiau ir visai visuomenei. Atstumti tėvai pasmerkiami gyvenimui skausme ir neviltyje. Savo gerbuvį jie neretai paskiria teisinei kovai, vietoj to, kad galėtų didesnį išlaikymą skirti savo vaikams, apmokėti geresnį išsilavinimą. Nesulaukdami pagalbos jie nustoja gerbti savo valstybę.
Tėvų atstūmimą vaikystėje patyrę žmonės dažniau pažeidinėja visuomenės normas, dažniau turi psichologinių problemų, jie netgi dažniau smurtauja artimoje aplinkoje, dažniau skiriasi, o po skyrybų nemoka išlaikymo savo vaikams. Tokiu būdu šis neadresuotas smurtas persiduoda iš kartos į kartą ir liečia mus visus.
