Asociacijos prieš tėvų atstūmimą (APTA) atstovė Birutė van der Weg-Bražiūnienė teigia, kad tėvų atstūmimas yra smurto prieš vaikus forma, kuriai vaiko teisių specialistai ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienio šalyse, skiria nepakankamą dėmesį. Dėl to kasmet, balandžio 25 dieną, organizuojami tarptautiniai protestai. Pastaraisiais metais Lietuvos nevyriausybinė organizacija APTA taip pat tapo aktyvia tarptautinio balandžio 25-tosios minėjimo dalyve.
Šiemet, dėl karantino, piketai daugelyje valstybių negalimi, todėl nukentėję nuo tėvų atstūmimo tėčiai ir mamos nutarė paviešinti savo atsisveikinimo laiškus vaikams. Juk niekas negali būti tikras, kad pavyks išgyventi pandemiją.
„Mes ne tiek bijome mirti, kiek neramina mintis, kad mūsų nutrūkęs bendravimas su vaikais, anūkais persikels į amžinybę. Mirti, kai gyvenimas nugyventas sėkmingai ir vaikai auga laimingi, yra nepalyginamai lengviau, nei palikti neišspręstą problemą. Suprantame, kad dėl nutrūkusio ryšio su mumis vaikai kentės visą gyvenimą“ – teigia APTA atstovė B. van der Weg-Bražiūnienė.
„Nesijaučiame kažkuo ypatingi, nors užsienio psichologai pažymi, kad atstumiami dažniausiai tie tėvai, kurie savo vaikus myli labiausiai. Laiškuose – mūsų meilė, skausmas ir užsispyrimas. Juose kai kurie iš jūsų, mylimi vaikai, atpažinsite savo tėvus, mamas ar senelius. Kai kurie nuo tėvų atstūmimo kenčiantys atpažinsite save, net jei laiškas ir ne jums“ – tikisi B. van der Weg-Bražiūnienė.
Žemiau – citatos iš tėvų ir senelių atsisveikinimo laiškų savo vaikams (kai kurių laiškų autorių ar vaikų vardai pakeisti, asmenų tapatybės redakcijai žinomos):
„Jūs – mano sielos džiaugsmas kai aš jūsų ilguosi, jūs mano sielos skausmas kai aš blogai jaučiuosi, nes negaliu jūsų pajausti ir prisiglausti. Kaip jaučiatės užrakintose širdelėse dabar? Myliu jus besąlygiškai. Be atsako.
Mama Asta iš Kauno“
„Arijukai, sūnau, prieš 6 metus, kai grįžęs namo, tavęs, tuomet dar tik šešių mėnesių, neberadau namuose, supratau jog mane paliko tavo mama, bet ne tu. Todėl ir aš tavęs nepalikau ir niekad nepaliksiu. Dėl to jog tave apkabint, tau į žandelį pabučiuot, pasakyt kaip tave, sūnau, myliu, iš Anglijos parskridau į Rygą ir nuvažiavau į Kauną virš 120 kartu. Taip, tuos šešis metus beveik kas mėnesį nuskrisdavau aštuonis tūkstančius kilometrų ir du tūkstančius nuvairuodavau automobiliu, kad tu, sūnau, augtum pilnavertis ir laimingas. Bet tik gal trečdalį iš tų kartų man pavyko su tavim pažaisti. Už dviejų savaičių bus trys metai kai tavo mama mums visiškai uždraudė net trumpam susitikt, bet aš neparskrendu rečiau, nes myliu tave tik dar labiau. Dėdės ir tetos, kurie turėtų neleisti tau verkti ir būt nelaimingam, iš tikro baisisi matydami, kas su tavim, sūnau, daroma ir vieni kitų visada klausinėja: Kodėl jūs tai leidžiat? Juk vaikas luošinamas? Juk tai jam atsilieps, ir man rašo laiškus jog atsiprašome jog su jūsų sūnum taip vyko, bus imtasi visų priemonių, kad tai nebesikartotų... Bet tie laiškai, kaip mudviejų ašaros, vistiek kartojasi. Sūnau, aš tikrai nesuprantu, ar žmonės tikrai pamiršo mylėti, jei vienintelio savo noro – apkabinti savo vienintelį vaiką, aš jiems tiek metu negaliu paaiškinti? Arijau, aš niekad tavęs nepaliksiu, niekad, arba manyje numirs tai, ką tu paslapčia taip Myli.
Amžinai tavo, Arijau, tėtis“
„Dabar tau jau 13 metų. Tu esi vienas iš mano 9 anūkų ir vienintelis, kuris nei karto pas mane nenakvojo, neragavo mano blynų, negirdėjo manęs grojančios. Iš tavęs atimta tavo giminė iš tėvo pusės ir, svarbiausia, meilė tau. Tu tik iš nuotrupų pažįsti savo tėvą bei jo giminę. Ir tos nuotrupos – neigiamos, šmeižikiškos, žeminančios... Visa tai iš tavęs atėmė tavo mamos šeima, kuri save laiko tikinčia, tačiau ko gero, negirdėjusi nei apie Pirmąjį laišką korintiečiams, nei apie liežuvio nuodingumą Jokūbo laiške. Saugau viską, kas su tavim susieta: nuotraukas, susirašinėjimą su specialistais, teismais. O labiausiai saugau tau savo meilę, kurią pasiruošę bet kada tau atiduoti. Laikas seneliams tiksi negailestingai, bet aš labai pasistengsiu sulaukti tavęs, iš manęs atimtas mano anūke.
Močiutė“
„Mamo mylimi sūneliai: Domantai, Deimantai, Dovydai,
Jau greit bus metai, kai Jūsų tėtis su močiute šmeižto, melo, pagalba Jus išplėšė iš manęs. Kiekvieną vakarą aš sekdavau Jums pasakas, dainuodavau lopšines. Taip norėčiau papasakoti dar bent vieną, net jei paskutinę, pasaką Jums, mano sūneliai... Mylėkite ir būkite mylimi, saugokite vienas kitą.
Jus besąlygiškai mylinti mama“
„Norėčiau tave stipriai apkabinti, mano mielas, brangus ir vienintelis sūnau, bet skiria mus stiklinė siena... Aš visada būsiu šalia, net jei ir nutrūks mūsų ryšys.
Su meile Darius, Oskaro tėtis“
„Emilyte, brangi, mylima dukrele. Laikas ypatingai negailestingas, mus abu taip ilgam išskyręs. Myliu, visad galvoju ir Tavęs ilgiuosi. Linkiu Tau visko kas gražiausia ir geriausia gali nutikti gero žmogaus gyvenime. Labai Tave myliu.
Tėtis Darius Paliūnas“
„Mieloji, tai, kad esame kartu, yra stebuklas. Vis dar negaliu patikėti, kad tai yra tiesa, bijau pabusti ir suprasti, kad tai buvo tik sapnas. Dėkoju už šią laimę Viešpačiui ir visai jūrai žmonių, padėjusių tada, kai viskas atrodė beviltiška. Beviltiška, nes vaiko teisių specialistai informavo: „vaikas atsisako su mama bendrauti“. Beviltiška, nes tarnybų darbo taisyklėse nebuvo numatyta nieko, kas galėtų mums padėti. Negalėjau Tau net paskambinti telefonu – jį Tau pakeitė. Spynas pakeitė. Socialiniuose tinkluose mane, Tavo mamą, užblokavo. Negalėjau Tavęs apkabinti, sušildyti, pasakyti, kaip Tave myliu. Bijojau, kad neperduosiu tau savo moteriškumo, kad neišmokinsiu juoktis taip, kad visas pasaulis tavimi grožėtųsi. Tu – tai mažoji aš. Dabar mes kartu ir tai yra stebuklas – aš turiu galimybę pakelti Tave į dangų, Tavo kelią rožėmis nukloti. Labiausiai bijojau numirti, tavęs neapkabinusi, nepamačiusi savo esybės, savo šypsenos Tavyje. Per tą baisųjį laikotarpį Tu per anksti užaugai. Dabar Tu glaudiesi prie manęs, norėdama visa pasislėpti manyje. Mieloji, tai palaima, kad man pavyko Tave išgelbėti iš to liūno – smurtautoju prieš tave tapo žmogus, kuris turėjo tave saugoti ir mylėti – tavo tėvas. Aš labai Tavęs atsiprašau, kad nesugebėjau to numatyti. Tikėkimės, kad jis Tavęs atsiprašys... ir Tu jam atleisi. Aš padėsiu Tau.
Mama Eurika“
„Tai prasidėjo 2015 metų pavasarį, kai Tau, sūnau, buvo 4 metukai ir Tave išsivežė gyventi į kitą miestą. Buvo skaudu, kad tave naudojo lyg ginklą įskaudinti mane. Sunkumai ir skausmas palaužia arba sustiprina žmogų. Aš sustiprėjau. Atvykau gyventi arčiau tavęs, iš Klaipėdos į Kauną, bet tu dėl to buvai tik dar labiau įtakojamas nekęsti manęs ir nebendrauti... Atsargiai ir apgalvotai išsirink savo mylimąją, kad nereikėtų išgyventi to, ką aš išgyvenu, kad tavo vaikai nepatirtų to, ką patiria daug išsiskyrusių šeimų vaikų. Myliu tave, sūnau, ir mylėsiu, kad ir kaip nekęstum manęs“
„Ilgas laiko tarpas, kaip tu augi be mamos. Visada norėjau būti šalia tavęs, džiaugtis bei liūdėti su tavim ir dėl tavęs. Atsiprašau, kad negalėjau tavęs apsaugoti nuo tau daromo poveikio. Prašau niekada nekaltink savęs, kad turėjai atstumti, „nenorėti“ bendrauti su mama ir prašau nieko nekaltinti. Esi mano širdyje, mintyse bei maldose. Dėkoju Dievui, kad esi sveikas ir už mūsų praleistą kartu laiką.
Labai mylinti tavo mama.“
„Dagnyte ir Mapu. Gal būsiu tarp tų žmonių, kurių pastangų dėka, gal būt po metų ar kitų, mūsų šalyje atsiras įstatymai apsaugantys vaikus nuo melo, kuriame teko jums užaugti. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti abu tėvus, jaustis mylimu bei būti laimingu. Ženkite į suaugusių gyvenimą būdami laisvi, jei sugebėsit, atleiskit tiems, kas jums lyg šiol melavo. O aš visuomet būsiu kažkur šalia – stebintis, besidžiaugiantis ir mylintis. Jūs nebūsit pamiršti.
Jūsų Karapūzikas“
„Labas, dukros. Nemoku ir negaliu apsimesti – man visa laika Jūsų trūko, ir to aš nesugebėjau nuslėpti. Dukrų netekimą sunku su kuo nors palyginti, tai kaip dalies savo kūno netekimas. Viskas jau praeityje ir man niekas nesugrąžins džiaugsmo pabūti, nors retkarčiais, kartu su Jumis. Aš per ilgai tikėjau stebuklais, kad kada nors Jūs man paskambinsite, pasakysite – tėte, mes tave mylime. Aš visada Jus mylėjau ir visada lauksiu. Bukite laimingos, mano dukros.
Tėtė Kęstutis“
„Sveika dukryte, aš tavo tėtis, kuris nežino kur dėtis. Tavo mamai, atrodo, kad tai normalu, o aš esu panikoje. Gabyte, tau dar tik 11-ka metų, kas bus, jeigu, koronos virusas, mane pasiims?
Mylintis tėtis Marius Kaškonas“
„Aistuk, kai tu pasakei ‘nenoliu‘ su tete bendrauti, tau buvo vos ketveri, ir mama džiaugsmingai leido tavo norui išsipildyti. Kai tau buvo penkeri, Teismas įpareigojo tave spręsti, bendrausi su tete, ar ne. Nenešiok šitos kaltės, kad ir kaip kiti ją bandytų priskirti tau, mylimuk. Ji ne tavo. Iš manęs galėjo atimti tave, bet ne mano meilę tau.
Tave besąlygiškai mylintis tėtis.“
„Viliau, jei numirsiu nuo viruso, nebegalėsiu perduoti patirties ir patarti, kaip elgtis, jei Tavo vaikai elgsis su Tavim taip kaip Tu su tėvu...
Rolandas“
„Sūnau,
Seniai aš pamenu tikrai,
Tu man rašei.
Berniuko norus ir svajas
Laiškais ir žodžiais išrašei.
Jie liko mano telefone,
Širdyje, jausmuose ir dienoje.
Skaitei manas eilės
Ir branginai kiekvieną ją.
Ir kas bebūtų praeityje ar ateityje,
Esu šalia su Tavuoju laišku manoj širdyje.
Dukrele,
mes kiekvienas renkamės kaip išgyventi. Tu taip pat. Prisimenu tavo žodžius, kai kreipdavaisi į mane „mama“. O dabar, kad ir koks būtų tamsus dangus nakty, jame atsiras menkutis sidabro blizgesys. Tartum aklinai uždarytame maiše mažytis plyšelis, pro kurį, jei tik panorės, galės pralįsti net pats dramblys! Jei tik panorėsi... Jai netektis pabels į langą nelaukto kuždesio garsais, atmink prašau: aš esu su tavim. Nors ne šalia. Bet esu. Jaučiau tave, palaikau tave ir myliu, dukrele.
Kai dienos vakaras brauks ryto rasą Tau nuo kasų. Tu prisimink tik tai, kas gera
Ir liko brangu.
Jus mylinti mama“
„Mieli mano vaikai, dukrele ir sūnau, kas rytą atsikeliu ir siunčiu jums geras mintis. Paskutinį kartą, grąžindamas jus mamai, netikėjau, kad ilgi metai nuteikinėjimo, o vėliau – koronos virusas mus išskirs visam laikui. Jūsų laukia žaislai, jie taip pat verkia. Jūsų širdelė ir manoji plyš, kad taip ir neturėjome galimybės paskutinį kartą išgirsti vieni iš kitų žodžių „myliu“, „brangus“, „mielas“, „pažaiskime“.
Jus be galo mylintis, pasiilgęs tėtis.“
„Labas, Elzyte ir Ritute. Pagal planą jūs neturėjote skaityti šio teksto, bet jei jau taip yra, tada turiu jums gerų žinių. Jūs esate nuostabios, nes jūs man buvote tie žmonės, apie kuriuos galvodamas aš ragindavau save nepasiduoti. Niekada neužmiršiu, kaip tu Elzyt, atsiklaupus ant kelių, verkdama prašei mamos leisti vykti su manimi, o tu Ritut, tuo metu sėdėjai jos mašinoje, prisegta prie kėdutės ir ištiesus į mane savo rankytes stengeisi iš jos ištrūkti. Pamatyti jus gyvai man buvo leidžiama tik kelias valandas per mėnesį, o kitą laiką su jumis bendraudavau žiūrėdamas į fotografijas, nes Tu Elzyte tada dar nepažinojai skaičių ir raidžių, o tu Ritute, dar tik mokeisi tarti žodį „mama“. Mama man sakė, kad ji sunaikino visas mūsų nuotraukas ir vaizdo įrašus, todėl jei norėsite juos kada nors pamatyti, kreipkitės į mano brolius – aš jiems perdaviau saugoti savo skaitmeninį dienoraštį. Ačiū jums už prisiminimus, emocijas ir laiką, praleistą kartu. Aš jumis labai didžiuojuosi. Ate. Tėtis“
