Vaikams tai natūralu
„Sutarkime iš anksto: čia nekalbėsime apie tai, kaip ir ar labai kenkia telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai. Faktas tai, kad jie jau yra mūsų gyvenime, kasdienybėje ir kone visų rankose. Ir jie jau niekur nebedings. Jų vengti ir išsižadėti – neverta, o be to, sunku ir, pripažinkime, tiesiog nebeįmanoma. Todėl geriau pagalvokime, kokiu geriausiu, nekenksmingiausiu ir sveikiausiu būdu integruoti telefonus į vaikų gyvenimus.
Tik štai, maža bėda – kaip tai daryti? Dabartiniai tėvai pasimetę. Lyg koks cunamis į jų gyvenimus įsiveržė išmaniosios technologijos. Jos vystosi taip sparčiai, kad visuomenė pati nebespėja koja kojon eiti kartu su jomis. Kol vaikai išmaniaisiais įrenginiais naudojasi labai intuityviai, suaugusiems dažnai juos perprasti užtrunka. Juk tam jie nebuvo ruošiami nuo vaikystės. Tokių dalykų tiesiog tuomet nebuvo. Todėl kyla klausimas: kaip elgtis man, kaip perduoti savo patirtį atžaloms, kurios neturiu?
Mokslininkai vis dar nėra vieningi, tad kaip žinoti tėvams: bukina ar storina telefonai, kenkia telefonų ekranų šviesa mums ar ne, daro mus priklausomais ar ne, kada sunerimti, kada kenkia, o kada – ne?
Čia siūlau laikytis dviejų labai svarbių taisyklių: nepalikti vaiko vieno išmaniųjų technologijų pasaulyje, o nusistačius taisykles, visiems kartu auginti patirtį. Juk tiek tėvai, tiek vaikai šiame reikale yra naujokai.
Lydėkite į virtualųjį pasaulį
Mokslininkai sutaria, kad vaikams iki 3 metų išvis nepatartina rodyti ekranų. Nuo 3 metų rodyt tik trumpus filmukus ir laidas, o ir tai ne kasdien. Bet ar tikrai tai įmanoma?
Pagalvokime, pirmoji vaiko pažintis su išmaniuoju telefonu prasideda vos gimus, kai laimingi tėvai, pačiupę telefonus, nori įamžinti tą ypatingą akimirką. O nuo tada jų yra visa galybė ir kasdien.
Vaikai auga, būdami fotografuojami ir fillmuojami. Dar kūdikystėje vaikai mato, kad tėvai tuose mažuose įrenginiuose laiką leidžia kasdien, kartais tik viena akimi žvilgteldami į juos. Natūralu, kad jų rankos tiesiasi taip pat link jų.
Kartais pasijungia ir didelius įrenginius, dar kitaip vadinamus televizorius, kurie taip pat prikausto tėvų dėmesį. Vaikų taip pat, bet dažniausiai tuomet, kai prasideda reklama. Ir kaip reikalauti iš mažųjų nekreipti į ekranus – mažus ar didelius – dėmesio?
Svarbiausia nesmerkti savęs už tai, kad ne visai laikotės rekomendacijų. Bet ir nepereiti į kitą barikadų pusę, peikiant, koks baubas yra tos technologijos. Netinka variantas tiesiog įduoti telefoną ir palikti vaikus vienus žaisti. Geriau pasitelkti sveiką protą.
Virtualus pasaulis – tai nėra tik įrenginys. Tai yra pasaulis su savo taisyklėmis. Už visko slepiasi žmonės ir jų geri ar blogi kėslai: už paieškos programų, už algoritmų, už filmukų, už socialinių tinklų, už žaidimų ir taip toliau. Todėl nepalikite vaikų vienų patiems susigaudyti, o lydėkite į šį virtualųjį pasaulį, taip, kad lydite vaiką į mums jau įprastą kasdienį pasaulį.
Pažintis su šokoladu prasideda ne nuo šokolado plytelės, o nuo mažo gabalėlio, kurio tikrai vaikas negauna kasdien. Gatvėje vaikus mokome eismo taisyklių, kad ateityje vieni galėtų eiti per gatvę. Žaidimų aikštelėje jie išmoksta karstytis ar suptis, kai tėvai tai parodo, kaip tai daryti. Kažkada jie tai darys vieni, bet ilgą laiką – jausdami tėvų užnugarį. Lygiai taip pat reikia lydėti vaikus ir į virtualųjį pasaulį.
Išmanieji telefonai ir plančetės tai ne tik kompiuteriniai žaidimai, užduotys, flmai ar socialiniai tinklai, tai puikios priemonės kūrybiškumui skatinti. Vaikai labai mėgsta kurti sustabdyto kadro animaciją (angl. „stop motion“), jie labai mėgsta fotografuoti, įrašinėti garsus ar pasakas. Kurkite kartu: namie ar lauke. Turbūt sakysite, bet tai papildomas darbas! Ir jūs būsite visiškai teisūs. Taip, medijų raštingumo ugdymas tėvams yra papildomas darbas. Bet jis būtinas.
Laikykitės nustatytų taisyklių
Tačiau ir šiame reikale reikia taisyklių. Tik jos turi galioti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tėvai savo atžaloms lyg švyturiai: pagal juos jie gyvenime orientuojasi. Kaip jūs elgiatės su telefonais kasdienybėje, vaikai taip pat tai atkartoja.
Ant pietų stalo telefonams ne vieta. Išjunkite garsus, patraukite telefonus į šoną. Kaip ir televizorius – jo nereikia fonui prie stalo. Jeigu žaidžiate su vaikais, pypsintys telefonai taip pat neturi nutraukti jūsų žaidimo su jais. Kai vaikas jums pasakoja, neskrolinkite tuo pačiu metu per socialinius tinklus.
Su vaikais sutarkite ir aptarkite, kiek laiko jie gali per dieną naudotis ekranais. Reguliuoti galite specialiomis parsisiųstomis aplikacijomis, kurios po nustatyto laiko atjungia internetą.
Su priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikais galite panaudoti dar kitus būdus. Pavyzdžiui, pasirašykite sutartį, kaip dažnai ir kada jis naudosis telefonu ar plančete. Arba galite jam susikurti kuponus su laiko trukme. Taip vaikas pats galės nuspręsti, kada ir kiek nori žaisti ar žiūrėti filmukus.
Kiek kitaip su vyresniais vaikais. Jų interneto vartojimą kontroliuoti sunkiau. Bet bendros šeimos taisyklės, kur ir kada nesinaudoti telefonu, turi galioti ir jiems.
O jūs žinote, ką jūsų paaugliai veikia internete? Jei ne, metas pradėti domėtis. Klauskite, kalbėkitės, klausykitės jų poreikių, bandykite suprasti, galų gale išbandykite patys. Tik nepulkite iškart smerkti, jei neatitinka jūsų požiūrio. Diskutuokite ir argumentuokite, jei matote pavojų.
Tokiu elgesiu jūs būsite dvigubi laimėtojai: žinosite, ką veikią jūsų vaikai, o kartu įgausite jų pasitikėjimą. Ypač, jei jie susidurs su nemalonumais internete (patyčios, susirašinėjimas su nepažįstamais, nuogo kūno nuotraukų siuntinėjimas), jie nebijos kreiptis į jus, net jei ir bus nežmoniškai gėda.
Stebėkite ne tik savo atžalas, bet ir save. Sąmoningas technologijų vartojimas augina ir ugdo mūsų medijų raštingumo kompetenciją. Tai yra tai, kas mums tikrai tik į naudą.
