– Pernai išlydėjote savo ketvirtokus, kurių tėvų iniciatyva ir buvote nominuota Šauniausio mokytojo konkursui. Ar sunku paleisti vaikus? Ko jiems linkėjote?
– Tiesą sakant, buvo gana sunku. Tam ruošiausi iš anksto, tačiau, mano manymu, kiekvieno mokytojo širdį užlieja liūdesio banga, kai tenka atsisveikinti su mokiniais, kurie tapo tokie savi ir mieli. Užvaldo prieštaringų jausmų gama – džiaugsmas ir pasididžiavimas nepastebimai užaugusiais jaunais žmonėmis, tapsiančiais savarankiškomis ir kūrybingomis asmenybėmis. Tuo pačiu liūdesys, ilgesys ir laukimas, kada retomis progomis jie vėl apsilankys pas mane klasėje, pasidalys savo džiaugsmais, rūpesčiais, papasakos apie pirmąją meilę (šypsosi).
Sunku sulaikyti ašaras, prisiminus savųjų mokinukų pergales ir nesėkmes...
Tokia jau mokytojo dalia – mokyti, auklėti, o paskui su ašaromis akyse išlydėti į platesnį gyvenimo kelią.
Atsisveikinant linkėjau saulėtos, šviesios, pilnos spalvotų akimirkų vasaros. Ketvirtokai pažadėjo pailsėti ir į naujus mokslo metus grįžti kupini ryžto, atsakomybės ir pasitikėjimo savo jėgomis.
Mokiniai manęs nepamiršta ir dabar – atostogų metu dalinasi savo gražiausių akimirkų nuotraukomis, patirtais įspūdžiais. Džiaugiuosi, kad pasitiki manimi.
– Praėjusieji mokslo metai baigėsi neįprastai – mokantis nuotoliniu būdu. Kaip jums sekėsi įveikti šį iššūkį?
– Tai buvo didelis iššūkis, kurį, manau, puikiai įveikėme. Prisipažįstu, kad iš pradžių žinia apie tokį mokymo būdą sukėlė nemenką nerimą, tačiau vėliau paaiškėjo, jog viskas įmanoma, kai esi tinkamai pasiruošęs, šalia turi stiprią komandą ir tiki savimi bei mokiniais.
Dirbome pagal pamokų tvarkaraštį, o mokykla turėjo atskirą mokymosi platformą. Tai pasiteisino, nes vėliau daugelis mokinių tėvų buvo patenkinti tokiu darbu, džiaugėsi tinkamu mokyklos pasirinktu mokymo būdu.
Tačiau mokantis nuotoliniu būdu, žmogiškojo bendravimo vis dėl to labai trūko. Juk kartais klasėje pažiūri į akis ir matai, ar vaikas supranta, ar žino, nes akys viską pasako. Mokantis nuotoliniu būdu yra sudėtinga matyti vaiko emociją.
– Šiemet per jūsų klasės duris įžengs būrys pirmokėlių. Kiek mokinių turėsite?
– Tikrai virš dvidešimt (juokiasi).
– Kaip planuojate praleisti pirmąsias savaites ar mėnesį, kurį skirsite adaptacijai?
– Mano manymu, kiekvienam vaikui yra labai svarbi šilta atmosfera, mokytojo meilė vaikui, vaikui rodoma pagarba, pasitikėjimas, kantrybė ir entuziazmas. Esu įsitikinusi, kad vaikas savo gabumus ir asmenines savybes atskleis tik sėkmingai prisitaikęs ir pasitikintis jį supančia aplinka.
Mokinys, atėjęs į pirmą klasę, yra unikalus charakterio bruožų, gabumų, patirties ir įsitikinimų rinkinys, todėl į pagalbą tenka pasitelkti visą savo išmonę, nuolat ieškoti naujų būdų ir metodų. Jų ieškau visur: labai daug idėjų gaunu bendradarbiaudama su kolegomis, dalyvaudama projektuose ir mokymuose, bet patys smagiausi metodai dažniausiai ateina iš pačių mokinių ir paprastai kiekvienoje pradinukų klasėje jie suveikia skirtingai.
Labai svarbu palaikyti ir padrąsinti vaiką, nes mokyklos pradžia yra sudėtingas etapas.
– Daugelis tėvų jaudinasi, ar tik jo vaikas nebus per žioplas, ar gerai pasirodys. Ko jūs tikitės iš vaikų? Ar jie turi mokėti skaityti, skaičiuoti?
– Taip, pirmoje klasėje labai išryškėja vaikų skirtumai. Vieni skaito, rašo, skaičiuoja. Kiti – dar ne. Tačiau, jeigu mokinys nuolat atlieka užduotis, mokosi, netrukus pasiveja kitus. Mano manymu, svarbu, kad vaikas būtų pakankamai subrendęs mokyklai, nes būtent čia jis atėjęs turės daug ko išmokti. Svarbiausias pokytis – vaikas turės išsėdėti pamokose, susikaupti ir savarankiškai atlikti užduotis.
– Kokie sudėtingiausi iššūkiai laukia dirbant su pirmokais?
– Tikriausiai pažinti kiekvieną vaiką. Vaikai atsipalaiduoja ir atsiveria tik jausdamiesi saugūs juos supančioje aplinkoje. Norint rasti kelią į vaiko širdį, mano manymu, labai svarbu jį pažinti – kuo jis džiaugiasi, kas jam patinka, o kas neramina.
Naudoju vieną iš metodų, kuris labai padeda: kiekvieną dieną prieš pamokas vedamas ryto ratas, kurio metu ratu susėdę vaikai turi galimybę pasidalinti praėjusios dienos ar savaitgalio įspūdžiais, aptarti jiems reikšmingus momentus, išsipasakoti.
Dar vienas elementas – keliaujantis žaislas, tapęs klasės nariu ir aplankantis kiekvieną šeimą bei supažindinantis su ja ir kitus, kartu su vaiku atliekantis įvairias veiklas ir darbus, o apie visa tai pasakojantis ryto rate. Tačiau dabar nenoriu visko atskleisti savo būsimiems pirmokams, tegul lieka paslaptyje (juokiasi).
– Kaip rekomenduotumėte pasiruošti? Skelbiami sąrašai, ko reikia mokyklai, kaip išsirinkti kuprinę, kiek kainuoja uniforma. Ar yra kažkas, kuo dažnai pamiršta tėvai pasirūpinti?
– Mano nuomone, ne kuprinė, o tėvų psichologinis indėlis yra svarbiausias. Įvertinkite, kaip vaikas psichologiškai pasiruošęs eiti į mokyklą.
Tėveliai turėtų dažnai kalbėti su vaiku apie mokyklą – kaip bus smagu mokytis, sužinoti ir išmokti daug naujų dalykų, nereiks miegoti pietų miego (šypteli) ir taip toliau. Taip vaikas apie mokyklą susiformuoja teigiamą nuomonę.
Didelę klaidą daro tėvai, kurie gąsdina vaikus mokykla, kaip bus sunku, lygina su kitais vaikais ir panašiai. Toks elgesys tik padidins įtampą ir suformuos vaiko neigiamą požiūrį į mokyklą, o tai gali apsunkinti adaptaciją.
– O kas į mokyklą ir darželį lydi jūsų vaikus?
– Mano berniukus į šventę lydi vyras.Tačiau vakare, visa šeima kartu, būtinai paminime naujų mokslo metų pradžią.
– Pabaigai išduokite, tai ką iš tiesų geriausia atnešti mylimam mokytojui šios šventės proga – gėles? O gal šokoladą?
– Didžiausia dovana – šypsena vaiko veide.
