Šiuo metu TMŽ patyriminius mokymus, skirtus kūdikių ir vaikų iki ketverių metų smegenims lavinti, šalyje jau yra baigusios 82 šeimos, nors programa gyvuoja tik dvejus metus. Su neuroedukatore Žydre kalbamės apie patyriminį mokymąsi, jo svarbą pirmaisiais trejais vaiko gyvenimo metais, kainą, kurią neretai tenka mokėti tėvams, laiku nesiėmusiems dėmesingos ir pagarbios tėvystės, kurios pamatas – jautrus ir kokybiškas patyriminis laikas kartu.
– Kaip save pristatytumėte skaitytojams? Kokia yra Jūsų darbo sritis, specializacija?
– Esu 2,6 metų Vėtros mama. Pirmagimę dukrą auginu remdamasi neuroedukacinės programos TMŽ vertybėmis, kasdien eidama koja kojon su jos filosofija, patyriminiu mokymusi. Šiuo metu pagrindinis mano darbas yra sąmoninga motinystė visu kūnu ir visa siela, be abejonės, tik su natūraliu žindymu pagal vaiko poreikį, kasdienėmis pastangomis „auginti“ save kaip mamą ir kaip specialistę.
Likusį laiką skiriu šeimų konsultavimui, TMŽ Intensyvo programos mokymams bei neuroedukacijų kūrimui „Žodžių darželyje“, kuriame šiuo metu dalyvauja per 20 šeimų. Taigi, sakyčiau, kad darbo sritis – ankstyvasis ugdymas, o specializacija – patyriminė neuroedukacija pagal TMŽ.
– Ką reiškia patyriminis ugdymas pagal TMŽ?
– Pirmiausia tai – mokymasis praktiškai pasitelkiant savą, o ne svetimą, ne per kitus ateinančią patirtį. Vaikui, kasdien mokantis pačiam arba kartu su tėvais, mokytojais, svarbiausia yra tai, ką jis patiria procese visomis savo juslėmis. Kuo daugiau juslių „įjungia“ veikla, tuo ji labiau patyriminė. Tokio ugdymo ir ugdymosi metu svarbu ne tik tai, ką vaikas patiria fiziškai, bet ir kokias emocijas jis išgyvena, kaip su jomis būna, kaip su juo kalbama, ar gali pats priimti sprendimus ir keisti proceso kryptį.
Čia svarbu suprasti, kad toks ugdymo procesas vyksta ne numatytą valandą ar dieną, bet visada (išskyrus tada, kai miegama). Dar svarbu pasakyti, kad iki ketverių metų ypač vengiama tylos būnant su vaiku – šiuo laikotarpiu vaiko smegenys vystosi itin intensyviai, o naujoms jungtis kurtis būtina intensyvi žodžių terapija.
Kai apie patyriminį ugdymą pasakoju nieko apie tai nežinančiam žmogui ar TMŽ Intensyvo programą pradedančiai šeimai, sakau taip: „Nuo pirmos vaiko gyvenimo šiame pasaulyje akimirkos su juo kalbamės kaip su sau lygiu, nenuvertindami jo gebėjimų suvokti, atsiliepti ir patirti, stengiamės vaiką įtraukti į visas įmanomas veiklas, kurias, kaip tėvai, atliekame namuose ir lauke, komentuojame viską, ką veikia vaikas, ką darome patys, įvardijame savo ir vaiko emocijas, kasdien planingai ir intuityviai organizuojame patyriminę veiklą, kuri stimuliuoja visas jusles, gerina smulkiąją motoriką, kūno koordinaciją, aktyvina loginį mąstymą, budina mažo, bet didelio savo esybe, žmogaus visapusišką sąmoningumą“.
– Kas pastūmėjo pradėti anktyvojo ugdymo programos „Trisdešimt milijonų žodžių“ idėjų skleidimą Lietuvoje?
– Be abejonės, dukros Vėtros laukimo ir gimimo laikas bei dažnai aplinkoje matoma situacija – pavyzdžiui, trejų metų vaikas gamtinius reikalus vis dar atlieka į sauskelnes, nerišliai kalba arba nekalba, apskritai nesuvokia nei savo, nei kito žmogaus emocijų.
Bijojau, kad tokia liūdna vaiko auginimo realybė nenutiktų man, gana vėlyvai pirmakartei. Žinojau, kad nuo to galiu save bandyti apsaugoti tik pati – kaupdama žinias, nuolat ieškodama informacijos bei ją patikrindama savo kailiu, savoje šeimoje.
– Iki dabar vaikų nuo gimimo iki ketverių metų amžiaus ugdyme ši programa buvo taikoma tik pasauliniame kontekste. Ar pasiteisino vykdoma veikla Lietuvoje?
– Manau, kad taip. Šiuo metu TMŽ Intensyvo programą jau yra baigusios per 80 šeimų. Kone kasdien turiu galimybę stebėti, kaip ši programa augina ne tik vaiką, bet apskritai visą šeimą, tiksliau, kaip keičia šeimos narių santykį, laiką su vaiku ir neretai požiūrį į vaiko galimybes.
Sakyčiau, kad šios neuroedukacinės veiklos labiausiai padeda suvokti, ką ir kada daryti, kad nebūtų per vėlu ir nereikėtų gelbėjimosi liemenės vilktis tada, kai valtis jau skęsta. Svarbu prisiminti, kad niekada nėra per anksti ir nėra „ateis laikas ir gebės“. Taip, laikas ateis, bet jei patyrimiškai lavinti vaiką pastangų nedėsime nuo gimimo, atėjęs laikas jau bus būtasis kartinis.
– Kokiais pagridiniais principais vadovaujasi mažylių lavinimo programos dalyviai – tėveliai?
– Principų yra tikrai daug, bet vienas iš svarbiausių – auginant vaiką, būtina augti pačiam – dalyvauti vertybiškai priimtinoje tėvų ir vaikų bendruomenėje, domėtis amžiaus tarpsniais bei apskritai ankstyvąja vaiko raida, kasdien sudaryti sąlygas vaikams patirti gyvenimą tokį, koks jis iš tikrųjų yra, palydint šį patyrimą žodžiais, palaikymu, poreikių gerbimu, savarankiškumo skatinimu, leidimu prisidėti prie „nevaikiškų“ veiklų bei organizuojant kokybišką veiklą. Kokybiškas ir jautrus laikas su vaiku, kai su juo būname, jį matome, girdime, su juo kalbamės ir veikiame – yra TMŽ vertybė.
– Kokias vaikų lavinimo sritis apima Jūsų vykdoma programa?
– Sakyčiau, kad ši programa skatina žiūrėti į vaiką kaip į nedalomą visumą ir lavinti ne kažkurį įgūdį, bet visą asmenybę. Ji padeda vaikui tapti pačiu savimi. Pagrindinės TMŽ veiklos sritys – kalba, matematika, muzika ir menai. Tai tarsi keturi poliai, laikantys namo stogą, o po šiuo stogu skleidžiasi pats gyvenimas: nesibaigiantys savęs ir aplinkos tyrinėjimai, pasitelkiant kuo natūralesnes priemones, savo emocijų ir jausmų pažinimas ir įsisąmoninimas bei mokymasis tinkamai išreikšti juos, santykio kūrimas su tėvais, kitais svarbiais žmonėmis, proto ir kūno lavinimas atliekant kasdienes kalbines, logines nei menines užduotis.
– Su kokiais sunkumais tenka susidurti?
– Man, kaip programos ambasadorei, didžiausias iššūkis išlaikyti šeimos motyvaciją ir padidinti jų gebėjimus išlaikyti programos pagreitį bent iki ketverių. Mat jėgų ir motyvacijos etapiškai mums visiems pritrūksta, tačiau svarbu vėl judėti savu tempu, o ne leistis nešamam pasroviui.
– Kokius pokyčius pastebite Jūs ar kiti tėveliai, pradėję taikyti „Trisdešimt milijonų žodžių“ programą, vaikų asmenybėse?
– Kalbėti už kitas šeimas negaliu, nes kiekviena skiria tam skirtingai laiko veikloms ir pan., bet bendra tendencija vis tiek matoma ir jaučiama, nes su šeimomis palaikome ryšį interaktyviose mokymų grupėse net ir pasibaigus kursui, juk šeimos toliau programos principus taiko savarankiškai.
Taigi, labiausiai širdį džiugina sklandi vaikų raida – jų savireguliacija ir vykdomoji funkcijos yra gerai ištobulintos. Ppavyzdžiui, anksti įtvirtintas gebėjimas gamtinius reikalus atlikti ne į sauskelnes, aiškūs ir motyvuoti pasirinkimai, savarankiškumas, mokėjimas ir noras rengtis, valgyti patiems, savo ir kitų žmonių emocijų atpažinimas, gebėjimas ne tik jas įvardyti, bet ir tinkamai išreikšti ir t.t..
Taip pat stebėtinai gausus ir turtingas žodynas – tarkime, pustrečių metų sulaukusi mano dukra ne tik supranta nemažai perkeltinių prasmių, bet ir gali jas adekvačiai pavartoti kalboje, o viena dalyvė, 2 metų ir 2 mėnesių Rebeka jau ir skaito pagarsiui. Išsiskiria geri matematiniai ir erdviniai įgūdžiai – dvejų metų vaikai atpažįsta geometrines figūras, geba jas įvardyti, kai kurie ir nupiešti, skaičiuoja, supranta kiekius), neretai kvapą gniaužianti meninė saviraiška (kuria veiklas, yra įvaldę rolinius žaidimus) ir t.t.
– Ką jums asmeniškai reiškia programos „Trisdešimt milijonų žodžių“ veikla?
– Man ji – tarsi liudijimas, kad vaiko raidos sėkmės kortos – mūsų, tėvų, rankose ir nieko negalime palikti savieigai – turime patenkinti ne tik fizinius vaiko poreikius (maitinti, migdyti, rengti, valyti sėdimąją, linksminti reginiais), bet ir iš tikrųjų BŪTI – kalbėtis (ne mažiau kaip 36 žodžiai per minutę) ir girdėti, gerbti jausmus bei poreikius, suteikti galimybę save išreikšti (turime žinoti, kas svarbu kiekviename amžiaus tarpsnyje, turėti arba susikurti tinkamų priemonių), mokyti savo pavyzdžiu, daugiau leisti nei drausti, įtraukti į daugelį veiklų namuose ir lauke, kasdien skaityti ir t.t.
– Ar pasikeitė darbo organizavimo tvarka įsigaliojus karantinui Lietuvoje? Ar nenukenčia pateikiamos informacijos kokybė?
– Programos principus ir vertybes pavyksta perteikti ir nuotoliniu būdu, o bendravimas su tėvais virtualiose, bet vizualiai turtingose grupėse, leidžia užtikrinti sklandžią proceso eigą. Žinoma, susitikimų akis į akį labai trūksta, bet, tikiuosi, kad jie jau ne už kalnų.
Nuotoliniu būdu dirbame ir neuroedukaciniame „Žodžių darželyje“ – tėvai kartą per savaitę gauna paruoštą medžiagą PDF formatu su nuotraukomis ir detaliais užduočių aprašais, o detalizuojame ir tiksliname vėlgi virtualiai. Esama situacija, manau, daugelį išmokė ne tik išgyventi, bet gyventi labiau vertinant žinias, laiką, žmones.
– Kokią tolimesnę perspektyvą matote vykdomoje veikloje?
– Kartu su augančia komanda kuriu naujas programas šeimoms. Naujausia mūsų iniciatyva – projektas „Trijų širdžių džiazas“. Joje sujungsime tris šeimai svarbias sritis – psichologiją, architektūrą su vaikais ir patyriminę kulinariją. Džiugina tai, kad ir psichologė Orinta ir architektė Eglė, su kuriomis sukūrėme šį projektą, yra TMŽ mamos, baigusios programą.
