1. Fizinės bausmės už netinkamą elgesį
Prieš porą dešimtmečių buvo įprasta vaikus „pavaišinti“ diržu ar už netinkamą elgesį pastatyti ilgesniam laikui į kampą. Dabar smurtas prieš vaikus yra visiškai netoleruotinas ir psichologė paaiškina tokių bausmių žalą.
„Fizinės bausmės auklėjimo procese yra visiškai nepriimtinas būdas. Dažnai suaugę, ypač vyresnės kartos atstovai, nevengia pasisakymų, kad nė vienas neužaugom be liaudyje vadinamos „beržinės košės“ ir nieko blogo neatsitiko. Deja, yra daug tyrimų, kurių išvados aiškiai apibrėžia ir nurodo fizinių bausmių žalą vaiko psichikai, kas vėliau lemia suaugusio žmogaus gyvenimo problematiką. Tai stebime ir kasdienėje praktikoje. Vaikai, kurių tėvai nevengia fizinių bausmių, pasižymi stipriu nesaugumo jausmu, nepasitikėjimu savimi ir aplinkiniais, elgesio ir emociniais sutrikimais. Suaugę žmonės, kurie buvo auklėjami fizinių bausmių pagalba, turi socialinių santykių sunkumų, savivertės problemų bei dažnai patys nevengia bendraudami su žmonėmis pasitelkti smurtinių veiksmų.“
2. Jokio lepinimo
Gyvenimas sunkus ir negailestingas, tad vaikams negalioja jokios lengvinančios aplinkybės. Ar iš tiesų lepinimas visada yra blogai?
„Kalbant apie lepinimą, yra viena paprasta taisyklė – saikas. Perdėtai lepindami tėvai atima iš vaikų galimybę mokytis susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais. Didžiausia lepinimo žala yra ta, jog vėliau vaikai nesugeba kontroliuoti savo elgesio ir emocijų, negeba laikytis taisyklių, pamiršta pareigas, ypač kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau visiškai atsisakydami palepinti savo atžalą nesuteikiame vaikui galimybės pasijusti dėmesio centre, išgyventi besąlygiško poreikio patenkinimo. Taigi retkarčiais palepinti vaiką nėra kažkas blogo, bet svarbu neperlenkti lazdos ir stebėti kaip tai veikia vaiko emocijas ir elgesį.“
3. „Nes taip pasakiau“ – kategoriškumas ir sprendimų priėmimas už vaiką
Daugelis dabartinių tėvų prisimena, kad tėvų žodis būdavo paskutinis ir nereikėdavo jokių paaiškinimų, kodėl kažkas neleidžiama.
„Auklėjimo stilius, kai tėvai yra kategoriški ir siekia visus sprendimus priimti už vaiką, vadinamas autoritariniu. Toks tėvų elgesys skatina vaiką manyti, kad jis yra nepajėgus ir neturi galios priimti jam svarbius sprendimus. Konsultuojant tėvus ir jų vaikus pastebiu, kad šia savybe pasižyminčių tėvų vaikams dažniau būdinga žema savivertė, nepasitikėjimas savo jėgomis, silpna mokymosi motyvacija, nenoras siekti savarankiškumo, elgesio sunkumai, apatija. Kita vertus, nėra gerai, kai vaikams suteikiamas per didelis savarankiškumas ir primetama atsakomybė patiems pasirūpinti savimi, nes jie dar nėra pajėgūs priimti visų sprendimų, su kuriais susiduria kasdienybėje.“
4. Lyginimas su kitais bendraamžiais
Daugelis tėvų apgailestaudavo, kad kaimynų vaikas geriau elgiasi, o sužinoję, kad bendraklasiai gavo geresnį pažymį, visada nepamiršdavo pridurti „o kodėl tu taip negali?“.
„Lyginimas su kitais bendraamžiais yra labai būdingas mūsų visuomenei. Dauguma mūsų vaikystėje buvome lyginami vieni su kitais, o vėliau patys pradėjome lygintis. Lyginimas tapęs savotiška norma, bet taip neturėtų būti. Dažnas pasakys, kad girdimi palyginimai skatina vaikus siekti geriausio rezultato, motyvuoja elgtis taip, kaip tinkama aplinkai, ir jie bus teisūs. Tačiau už to slypi besiformuojančios savivertės problemos, jausmas, kad nesu pakankamai geras, kad turiu būti kitoks, kad turiu būti geresnis, panašus į kažką kitą. Reikia suprasti, kad paskatinti vaiką elgtis tinkamai, siekti tikslų, mokytis galima ir kitais, palankesniais asmenybės augimui, būdais.“
Pasak psichologės Š. Vienės, visi šie aptarti auklėjimo metodai, išskyrus fizines bausmes, yra aktualūs ir šiandien, tačiau juos taikant labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir nenukrypti į kraštutinumus. Moteris pabrėžia, kad blogai yra tuomet, kai auklėjimas atsiduria aukščiau vaiko poreikių: „Pavyzdžiui, tėvai įsitikinę, kad vaikas turi būti savarankiškas. Pritariu, kad savarankiškumas yra puiki savybė, skatinanti asmenybės augimą, tačiau visa esmė yra tai, kaip tėvai ir vaiko aplinka gebės atskleisti šią savybę ir su kokia emocija vaikas išgyvens savarankiškumo augimą. Vaikai „su raktu po kaklu“ tikriausiai išmoko pasirūpinti savimi, bet tapti savarankišku, nes „esu vienas ir privalau išgyventi“ yra ne tas pats kaip „aš noriu būti savarankiškas ir mokausi tokiu būti, o šalia esantys tėvai man padės, jei kažkas nepavyksta“. Abiem atvejais vaikai įgis savarankiškumo, bet emocinė savijauta ir išgyvenimai, kurie lydės juos gyvenime, skirsis.“
Internete apstu informacijos vaikų auklėjimo tema, todėl specialistė ragina tėvus kritiškai vertinti visas pateikiamas rekomendacijas.
„Blogiausia, kas gali atsitikti, tai aklas vadovavimasis gairėmis“, – konstatuoja Š. Vienė ir primena, jog santykiuose su atžalomis asmeniniai įsitikinimai neturi būti aukščiau vaiko poreikių. Verta įsidėmėti, kad jokie auklėjimo būdai nebus naudingi ir nesuteiks norimo rezultato, jei tėvai ignoruos vaiko poreikius bei neatlieps kylančių emocijų.
