šitiek pasiekusi mergina ir dabar puikiai sekasi, mokėsi gabiųjų klasėje, štai ir jai diagnozė, tai ką tada kalbėti apie tikrai su labai labai rimtomis problemomis. Tiesiog tokie žmonės, kiekvienas turi tokių pažįstamų, tiesiog vieni užsidarėliai, kiti nykūs, neįdomūs aplinkiniams, bet savo šeimoje geri vyrai ir žmonos, puikūs tėvai. Ir giminiųrare - vienas stalo puošmena, be jo ne vakaras, kitas įsikniaubęs į telefoną, kalbinamas atsako ir vėl panyra, ar nusibodus atsistoja, visus palieka ir dingsta kokiai valandai ar dviems. Tai pagal jus jau diagnozė.
apie tai, kaip lengva kaltinti vaikus netvarkingumu, išsiblaškymu, nors tai gali būti nestandartinė reakcija į įvairius dirgiklius. Neprisitaikę vaikai pasidaro rimta problema visuomenei.
vaikų ir suaugusiųjų yra daug. Gaila, bet anksčiau pagalbos jiems nebuvo, o ir dabar ne visi supranta šių žmonių problemas. Pati dirbu su vaikais, turinčiais įvairių sutrikimų ir dažnai tenka aiškinti mokytojams, kad šie vaikai būtent tokie, ne tinginiai, o turintys kitokių ypatybių. O ir mūsų visuomenei dar toli toli iki supratimo ir tolerancijos. Justinai pasisekė, deja kiti, dauguma kitų, sunkiai prisitaiko... Vaikystėje pati buvau tokiu vaiku, patyriau savo kailiu. Tik saviaukla padėjo, tada pagalbos dar iš niekur nebuvo. Dabar geriau.
Nersuprantu,
šitiek pasiekusi mergina ir dabar puikiai sekasi, mokėsi gabiųjų klasėje, štai ir jai diagnozė, tai ką tada kalbėti apie tikrai su labai labai rimtomis problemomis. Tiesiog tokie žmonės, kiekvienas turi tokių pažįstamų, tiesiog vieni užsidarėliai, kiti nykūs, neįdomūs aplinkiniams, bet savo šeimoje geri vyrai ir žmonos, puikūs tėvai. Ir giminiųrare - vienas stalo puošmena, be jo ne vakaras, kitas įsikniaubęs į telefoną, kalbinamas atsako ir vėl panyra, ar nusibodus atsistoja, visus palieka ir dingsta kokiai valandai ar dviems. Tai pagal jus jau diagnozė.
Puiki istorija
apie tai, kaip lengva kaltinti vaikus netvarkingumu, išsiblaškymu, nors tai gali būti nestandartinė reakcija į įvairius dirgiklius. Neprisitaikę vaikai pasidaro rimta problema visuomenei.
Kiekvienas gali taip pasiteisint
Aš žudau žmpnes,nes man žudymo sindromas.
Tokių žmonių,
vaikų ir suaugusiųjų yra daug. Gaila, bet anksčiau pagalbos jiems nebuvo, o ir dabar ne visi supranta šių žmonių problemas. Pati dirbu su vaikais, turinčiais įvairių sutrikimų ir dažnai tenka aiškinti mokytojams, kad šie vaikai būtent tokie, ne tinginiai, o turintys kitokių ypatybių. O ir mūsų visuomenei dar toli toli iki supratimo ir tolerancijos. Justinai pasisekė, deja kiti, dauguma kitų, sunkiai prisitaiko... Vaikystėje pati buvau tokiu vaiku, patyriau savo kailiu. Tik saviaukla padėjo, tada pagalbos dar iš niekur nebuvo. Dabar geriau.
Ačiū
Aš ne vienas