„Mūsų mažieji, gimę nuo 2010 m., yra alfa kartos vaikai. Jie uždari, jautrūs, nekantrūs. Mokosi tyrinėdami, natūraliai ir smalsumo vedami nuo mažų dienų nori liesti ir naudoti išmaniuosius įrenginius. Socialiniai tinklai svarbiau už gyvą bendravimą, todėl jaučiasi vieniši, dažnai nesuprasti ir neįvertinti. Mes, tėvai, alfa kartos vaikams turime skirti ypatingą dėmesį pasitikėjimo savimi skatinimui, gyvenimo įgūdžių ugdymui, tarpusavio bendravimui, vaiko emocinio intelekto lavinimui“, – sako psichologė Žaneta.
Apie emocinio intelekto svarbą pasaulyje kalbama jau apie dvidešimt metų. Daugeliui atrodo, kad pažintinių procesų lavinimas, kuris paremtas žinių ir mąstymo gebėjimo lavinimu, yra svarbesnis už emocinį intelektą.
Tačiau gyvenimas ir praktika rodo, kad sėkmingesni, laimingesni, gebantys bendrauti, spręsti įvairias problemines situacijas, gebantys socializuotis, adaptuotis naujose gyvenimo situacijose yra būtent tie, kurie turi aukštą emocinį intelektą. Todėl jį reiktų pradėti lavinti pačiame ankstyvame vaiko amžiuje.
„Nuo pat kūdikystės vaikai mokosi atskirti emocijas, stebėdami mūsų suaugusiųjų elgesį (toną, balsą, veido mimiką, kūno kalbą ir t.t.). Labai svarbu, kad mes, tėvai, rodytume teigiamą pavyzdį, gebėtume įvardinti savo emocijas, garsiai vaikams paaiškindami savo reakcijas. Vietoj balso tono kėlimo, neadekvačių reakcijų galima vaikui pasakyti, kad pykstu, jaučiu erzelį, įvardinti priežastį. Kai šypsausi, jaučiu pakylėjimą, laimę ir džiaugsmą“, - pataria specialistė Ž.Taurienė.
Iš visų žmogui kylančių jausmų bene daugiausiai neaiškumų, konfliktų kyla dėl pykčio. Tiek vaikai, tiek mes, suaugusieji, stokojame įgūdžių šį jausmą atpažinti ir tinkamai išreikšti. Taip yra dėl to, kad nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų augame girdėdami, kad „pykti negražu“, „prašau tik nepyk“, „jei pyksi – ragai išdygs“.
„Labai dažnai stengiamės pykčio išvengti, o ne mokyti tinkamai jį išreikšti. Anksčiau ar vėliau slopinti jausmai pasireiškia netikėtu pavidalu ar labai stipriomis, sunkiomis reakcijomis. Vieni vaikai savo pyktį nukreipia į vidų, taip sukeldami sau galvos, pilvo skausmus. Neretai atsiranda ir neurologinė simptomatika: tikai, kūno drebulys, įtampa, nagučių kramtymas, drabužėlių kandžiojimas ir t.t.
Kiti vaikai pyktį nukreipia į išorę: šaukia, rėkia, verkia, mušasi, skriaudžia brolius, seseris, bendraamžius, atsisako paklusti, įsitraukti į bendrą veiklą, – vardija psichologė. – Vaikams reikia įvairių pasiūlymų kaip jie tinkamais ir nedestruktyviais būdais galėtų atsikratyti pykčio.
Kaip mokyti vaiką atpažinti ir tinkamai reikšti savo pyktį? Mūsų, suaugusiųjų, svarbiausia užduotis – neslopinti vaiko jausmo, o mokyti jį atpažinti. Labai svarbu išlikti ramiems, kai vaikai šaukia, rėkia, įžeidinėja. Nenaudoti fizinio smurto, neatsakyti tuo pačiu, nesivelti į diskusijas, pamokymus ir aiškinimus vaiko pykčio metu. Įvardinti, kad matau arba suprantu, kad tu pyksti.
Jei vaikas sugadina daiktą, ar nuskriaudžia ką nors reiktų nubausti vaiką – ne už jo pyktį, o už sugadintą daiktą, nuskriaustą asmenį. Prisiminkime, kad vaikas mokosi iš tinkamo pavyzdžio, tad visada stenkimės patys konstruktyviai spręsti įvairias problemas, gebėkime valdyti sunkias emocijas. Valdyti pyktį padeda ir laiku nubrėžtos ribos, taisyklės.“
