Kristinai ir Ričardui Gancevskiams kiekviena žinia apie gimdyves, kurios išnešiojo ir pagimdė daugiau nei ketvertą vaikų, primena jų šeimos kelią.
Iki gimdymo nežinojo, kiek vaikų
Maroke gimdžiusiai malietei vilnietė K.Gancevska norėtų palinkėti ne tik sveikatos, bet ir kantrybės. Be jos nebūtų užaugusios ir vilniečių atžalos.
Kai klausia, ar sunku buvo vienu metu auginti keturis vaikus, Kristina nežino, ką atsakyti, nes neturi su kuo palyginti savo patirties. Tik prieš gimdymą patekusi į ligoninę Kristina suprato, kiek daug bėdų gali turėti nėščiosios, besilaukdamos kad ir vieno kūdikio, o nuo 16 nėštumo savaitės ji žinojo, kad savo įsčiose nešioja keturias gyvybes.
2001-ųjų kovo 6-ąją tuometėje Vilniaus universitetinės ligoninės Antakalnyje moterų klinikoje šio ketvertuko atėjimas į pasaulį buvo tikra sensacija. Vaikai gimė 35-ąją nėštumo savaitę atlikus cezario pjūvį. Bendras ketvertuko svoris siekė 8500 gramų, mažiausias kūdikis svėrė 1788 gramus, o didžiausias – 2750 gramų.
Vilniečių ketvertukas pateko į Lietuvos medicinos istoriją, nes nuo pokario laikų tai buvo tik trečias toks atvejis šalyje. Kristina prisimena, jog daug kam atrodė, kad jos vaikai labai panašūs vienas į kitą, o mamai jie buvo skirtingi vos gimę. Evelina ir Danielius augo vienoje placentoje, o antra placenta dalijosi Robertas su Augustinu.
Ketvertuką priėmusi gydytoja Danutė Lištvanienė paaiškino, kad labai retas atvejis, kai ketvertas turi dvi atskiras placentas. Šios gydytojos garbei Gancevskiai vieną sūnų pavadino Danieliumi.
Gausiai šeimai nedaug kas pavydėjo džiaugsmo, nes tuo metu Lietuvoje net dvynių gimimas nebuvo dažnas.
Su būsimu vyru Kristina susipažino kaime Vilniaus rajone – jos ir Ričardo senelių namai buvo netoliese. Susituokę vilniečiai nekantraudami laukė šeimos pagausėjimo.
Kurį laiką gydytoja negalėjo būsimai mamai pasakyti, kiek gims vaikų, buvo aišku tik tiek, kad ne vienas. Kai medikė prasitarė, kad įsčiose jau mato trečią, o netrukus ir ketvirtą plakančią širdelę, Kristinai pasidarė neramu.
„Mano vyras labai džiaugėsi, kad gims ne vienas kūdikis. Jis šeimoje augo vienas, todėl nuo mažens svajojo apie brolį ar seserį, o aš vis svarsčiau, kaip reikės supirkti viską keturiems vaikeliams“, – pasakojo Kristina.
Sulaukė Adamkų dėmesio
Gimus kūdikiams medikai kurį laiką stebėjo jų vystymąsi, todėl gimdyvė su vaikais buvo išleista namo tik po mėnesio. Grįžus iš ligoninės į namus kurį laiką prižiūrėti naujagimius šeimai padėjo slaugytoja. Jauniems tėvams nebuvo lengva, nes labai trūko rankų. Keisdamasi su vyru, taip pat kviesdama į pagalbą senelius Kristina ilgainiui priprato prie minties, kad kitaip nebus.
Skalbti vystyklus, raminti verkiančius vaikus, nešioti juos ant rankų, maudyti, migdyti tapo kasdieniais darbais.
„Aš taip prisitaikiau prie vaikų, kad man vienai netgi būdavo geriau nei su krūva pagalbininkų. Kai mes būdavome vieni, apimdavo ramybė, man būdavo jaukiau“, – prisiminė moteris.
Nors mama ir turėjo pieno, po keturių mėnesių mažyliams jo jau trūko, todėl reikėjo pieno mišinių.
Vilniečių šeima sulaukė ir darbdavių dėmesio – tuometės bendrovės „Vilniaus vingis“, kurioje Kristina dirbo elektroninių-optinių prietaisų derintoja, valdyba kurį laiką skyrė paramą – po 5 tūkstančius litų kasmet.
Tuometis prezidentas Valdas Adamkus tėvams padovanojo indų plovimo mašiną, o jo žmona Alma Adamkienė – 4 tūkstančius sauskelnių.
Iš ligoninės ketvertukas su tėvais grįžo į 40 kvadratinių metrų butą. Jame buvo pastatytos dvi lovelės, mažyliai buvo suguldyti po du.
Gancevskių šeimai sostinės valdžia skyrė trijų kambarių butą, todėl ji iš Savanorių prospekto persikėlė į Pilaitės rajoną. Laimė, butas buvo pirmame aukšte, todėl nereikėdavo sunkių krepšių tempti laiptais aukštyn.
„Gimus vaikams gyvenimas visiškai pasikeitė. Dabar, kai prisimenu tą laikotarpį, stebiuosi, kaip viską ištvėriau. Tikriausiai padėjo keturiskart stipresnis nei kitų moterų motinystės instinktas“, – tikino Kristina.
Pakeitė profesiją
Bet vaikai greitai augo. Kai jie buvo pakrikštyti Šv.Teresės bažnyčioje prie Aušros vartų, visa procesija dėl keturių krikštatėvių porų buvo panaši į vestuves. O jau po mėnesio krikštatėviams būdavo sunku atskirti, kuris yra jų krikštavaikis.
Kasdien po tris valandas ateidavo ir savivaldybės skirta auklė. Ji padėdavo maitinti kūdikius, tvarkyti butą, taip pat motinai su naujagimiais išeiti į lauką.
Tai buvo didelė pagalba, nes tuo metu buvo beveik neįmanoma gauti vaikiško vežimėlio, skirto ketvertukui. Todėl Gancevskiai turėjo du vežimėlius, į kuriuos suguldydavo po du kūdikius.
Pagalbos ranką žmonai dažnai ištiesdavo ir sutuoktinis Ričardas, grįžęs iš darbo automobilių remonto įmonėje „Dagris“.
Sulaukę 3 metų vaikai pradėjo lankyti vaikų darželį, bet prasidėjo peršalimai, sloga, kosulys. Vaikų darželio vedėja ramino ketvertuko motiną – be ligų vaikai neužauga, taip grūdinama imuninė sistema.
Paaugus vaikams jų ligos pasidarė vis retesnės, o K.Gancevska grįžo į gamyklą „Vilniaus vingis“. Dar dirbdama joje moteris pradėjo vakarais studijuoti socialinę pedagogiką vienoje aukštojoje mokykloje. Gavusi diplomą ji įsidarbino vaikų darželyje.
Tuo metu pagerėjo finansinė padėtis, šeima persikėlė į keturių kambarių butą Justiniškių rajone.
Ketvertukui pradėjus lankyti vidurinę mokyklą, taip pat muzikos mokyklą „Lyra“ moteris turėjo apsispręsti.
„Mūsų vaikai turi gerą klausą, visi pradėjo mokytis griežti smuiku, bet negalėjau jų paleisti vienų, todėl turėjau pagalvoti, kam turėčiau labiau padėti – darželio auklėtiniams ar savo vaikams“, – prisiminė Kristina.
Vaikų auginimo ji nevadina pasiaukojimu – elgėsi taip, kaip liepė širdis. Ji nesikrimto ir dėl to, kad šeima neteko vieno atlyginimo.
„Mes su Ričardu išmokome skaičiuoti, mūsų atžaloms vaikystėje nieko netrūko – atostogaudavome ir prie jūros, daug keliaudavome, nesiskundėme, kad daug ko sau negalėjome leisti“, – pasakojo Kristina.
Nuėjo skirtingais keliais
Muzikai gabūs vaikai ne visi pasirinko šios krypties studijas. Evelina ir Danielius baigė Balio Dvariono muzikos mokyklą, tada – Vilniaus konservatoriją, o vėliau įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Evelina pasirinko klasikinio dainavimo, o Danielius – smuiko studijas, abu tęsia ir pedagoginės psichologijos studijas.
Broliai Robertas ir Augustinas baigė Vilniaus Jono Pauliaus II gimnaziją. Robertas Vilniaus universitete studijuoja ekonomiką, o Augustinas – Vilniaus Gedimino technikos universitete aviacijos inžineriją ir svajoja apie piloto licenciją.
Noras skraidyti Augustiną užvaldė dar vaikystėje, nes pirmas žaisliukas, kurį jis sudėjo iš atskirų detalių, buvo lėktuvas. Jis vaikystėje taip pat mėgo piešti, baigė Justino Vienožinskio meno mokyklą, todėl namuose kabo daug jo paveikslų.
Potraukį į muziką vaikai paveldėjo iš savo tėvo, kuris taip pat baigė muzikos mokyklą ir grojo akordeonu.
2016 metais Gancevskių atžalos įkūrė kvartetą „Keturi plius“ – Danielius griežia smuiku, Robertas groja saksofonu arba klarnetu, Augustinas – sintezatoriumi, o Evelina atlieka vokalo partijas.
Iki pandemijos jie dažnai būdavo kviečiami groti bažnyčiose, vestuvėse, šeimų šventėse.
2018-ųjų rugsėjo 22 dieną Gancevskių kvartetas pasirodė ir Katedros aikštėje Vilniuje, kur apaštalinio vizito metu popiežius Pranciškus susitiko su jaunimu.
K.Gancevska neslėpė, jog ne viskas gyvenime buvo rožėmis klota, tačiau niekada vaikams nerodė, kad ko nors trūksta.
Vaikai buvo skirtingo charakterio nuo pat pirmos dienos. Evelina išsiskyrė tuo, kad mokėdavo užtarti savo brolius. Netgi mokytojai išdrįsdavo pasakyti, kad ji per daug dėmesio skiria kuriam nors broliui.
Bendraujant su kitais vaikais kartais kildavo ir nesusipratimų.
Kartą draugas pakvietė į gimtadienį vieną brolį, o kitų trijų – ne, pasirodo, jis nežinojo, kad Gancevskiai yra ketvertukas.
Stipriausias jausmas Evelinai iš vaikystės buvo tai, kad jos broliai elgdavosi kaip trys muškietininkai, jie būdavo neatskiriami, tačiau noriai priimdavo žaisti futbolą ir seserį.
Evelina nuo mažumės mėgo vadovauti broliams, buvo net juos praaugusi, todėl visi manė, kad ji vyresnė. O dabar vaidmenys pasikeitė – Evelina jaučiasi kaip princesė, kuriai bet kada gali padėti broliai.
Nors Gancevskių vaikai jau savarankiški, visi gyvena su tėvais. Evelina džiaugėsi, kad tėvai niekada jiems negailėjo savo laiko, padėjo pasiekti tai, ko troško, ir išmokė kiekvieną žmogų mylėti taip, kaip save.
Per 90 metų Lietuvoje gimė 7 ketvertukai
Ketvertukai gimsta labai retai – jie pasitaiko vos per vieną iš 500 tūkstančių gimdymų, o Lietuvoje toks stebuklas įvyksta maždaug kartą per du dešimtmečius.
Lietuvos rekordų knygoje rašoma, kad prieškario Lietuvoje ketvertuko gimimas užfiksuotas 1932 metų liepos 6 dieną, kai Marija Jūraitienė Kaune susilaukė 2 berniukų ir 2 mergaičių.
Dar 4 vaikai gimė 1950 metais, bet visi mirė.
Daug atgarsių yra sulaukęs ketvertuko gimimas, užfiksuotas 1969 metų rugsėjo 14 dieną. Šilutės ligoninėje Albina Čeponienė susilaukė trijų sūnų – Lorendo, Artūro, Roberto ir dukters Rasos. Iš viso Čeponių šeimoje tuomet augo 8 vaikai.
1998-ųjų balandžio 30-ąją Vilniaus universitetinės ligoninės Moterų klinikoje Valerija Latukienė pagimdė dvi mergaites ir du berniukus – Dianą, Dominyką, Lauryną ir Mindaugą.
2001-ųjų kovo 6-ąją Vilniaus universitetinės ligoninės Moterų klinikoje gimė Kristinos ir Ričardo Gancevskių ketvertukas: duktė Evelina ir trys sūnūs – Danielius, Robertas ir Augustinas.
2013 metų vasario 22-osios naktį Kauno klinikose gimė ketvertukas: trys berniukai ir mergaitė. Vyriausias berniukas svėrė 965 gramus. Praėjus minutei gimė antras berniukas, sveriantis 1462 gramus. Trečio berniuko svoris siekė 1344 gramus. Paskutinė iš ketvertuko gimė 1241 gramą sverianti mergaitė. Moteriai buvo atliktas cezario pjūvis, kaip dažniausiai būna daugiavaisio nėštumo metu. Kūdikiai gimė 31-ą nėštumo savaitę. Vaikai gavo Arijaus, Arno, Mato ir Liepos vardus, bet po gimdymo ketvertuko tėvai nenorėjo atskleisti savo tapatybės.
2015-ųjų rugsėjo 8-ąją tauragiškė Lina Strangienė Kauno klinikose pagimdė keturias dukteris – Lėją, Luknę, Luką ir Mileną, tuo metu šeima jau augino 15 ir 9 metų sūnus. Mergaitės gimė 32-ą nėštumo savaitę, o jų svoris svyravo nuo 1022 iki 1780 gramų.
