Taip sakė Pensilvanijos universiteto (JAV) Marselo tyrimų ir plėtros mokslinio centro direktorius Thomas B. Murphy.
Mokslininkas pro savo namų langą mato gręžinių bokštus, bet teigia esantis visiškai ramus.
– Kokie jūsų įspūdžiai gyvenant šalia skalūnų dujų gręžinių?
– Sodyboje, kurią supa gręžinių bokštai, gyvenu jau trisdešimt metų. Mano žmona – dar ilgiau. Žinoma, tai padarė tam tikros įtakos, važinėja daugiau sunkvežimių, triukšmo. Tačiau aš visiškai ramus, nes gavybos kompanijos bendradarbiauja su vietos bendruomenėmis, gyventojai turi įtakos keičiant tam tikrus reikalavimus.
Visada reikia žiūrėti, kaip keisis aplinka per ilgą laiką. Skalūnų gavybos technologijos kinta, o vietos bendruomenės prisideda prie to. Gavybos kompanijos turi atsižvelgti į gyventojų nuomonę ir tobulinti technologijas.
– Kaip žmonės pasitiko skalūnų dujų žvalgus? Gal surengė protesto mitingus?
– Pensilvanijos valstija nebuvo pirma, kurioje pradėtos išgauti skalūnų dujos. Dar anksčiau jos pradėtos išgauti Teksaso valstijoje, taigi tai, kas vyksta mano kaimynystėje, nebuvo visiška naujovė šalyje. Apie dujų gavybą žmonės jau žinojo. Todėl nebuvo jokių demonstracijų.
– Kaip per 10 metų pasikeitė technologijos?
– Labiausiai pasikeitė reguliavimo taisyklės, įstatymai, susiję su skalūnų dujų gavyba. Ypač daug pokyčių prasidėjo 2005 metais. Nevyriausybinės organizacijos taip pat prie to prisidėjo.
Pavyzdžiui, dabar dujų gavybai naudojamas vanduo, kuris anksčiau buvo panaudotas pramonėje. Taigi jau reikia mažiau įprasto vandens.
– Kokios naudos jūsų bendruomenei davė skalūnų dujų gavybos kompanijos?
– JAV savininkas turi visas teises į tai, kas yra jo sklype, į visus išteklius. Žemėms įsigyti kompanijos išleido milijardus dolerių, atsirado turtingų žmonių.
Pradėjus gręžimo darbus buvo įdarbintos vietos paslaugų bendrovės, gyventojai.
Gavybos bendrovės ėmė investuoti į vietos bendruomenių socialinius projektus, pavyzdžiui, suteikė paramą vietos ligoninėms, kompiuteriais aprūpino vietos mokyklas.
Tiesa, ne visos taip elgėsi. Buvo ir tokių, kurios atėjo, išnaudojo telkinį ir išėjo. Bet didžiosios bendrovės siekė įsikurti ilgesniam laikui, nes skalūnų dujų telkiniai ne visur vienodi.
Ten, kur išgaunamos skalūnų dujos, kuriasi kitos pramonės įmonės, pavyzdžiui, metalo, chemijos, automobilių, plastiko, stiklo gamintojai.
Atvyksta investuotojų iš kitų šalių, nes dujos pigesnės, o tai labai svarbu pramonei. Pavyzdžiui, čia įsikūrė stambi Austrijos plieno gamintoja, nes apskaičiavo, kad energijos išlaidos JAV yra mažesnės nei Europoje.
Taigi iš to išlošė visos šalies ekonomika, nes buvo pritraukta investicijų.
– Pakalbėkime apie riziką išgaunant skalūnų dujas. Tai kelia nerimą ir Vakarų Lietuvos, kur ketinama žvalgyti telkinius, gyventojams.
– Prieš 3–4 metus buvo keletas incidentų, kai nebuvo pasirūpinta reikiamu saugumu darant gręžinius. Cementinis apvalkalas pratrūko ir skysčiai su chemikalais, užuot susigėrę į uolienas, pradėjo kilti aukštyn ir pateko į upelius. Jie netgi pateko į žmonių rūsius.
Žinoma, žmonės buvo pasipiktinę. Jie kreipėsi į vietos valdžią, buvo pradėtas incidento tyrimas.
Gavybos kompanija buvo nubausta, nors kai kurie gyventojai mano, kad bausmė buvo per švelni. Tačiau dujų išgavėjai patyrė ir daugiau nuostolių. Buvo prarastos investicijos į gręžinį.
Po to įvykio taisyklės buvo sugriežtintos, dabar tenka daugiau investuoti į apsaugos priemones, kurios neleidžia pasikartoti tokiems atvejams.
Buvo atvejų, kai metano dujos pasiekdavo gruntinius vandenis. Dabar panašių incidentų jau nepasitaiko. Metano dujos į aplinką nebepatenka, nors tam reikėjo papildomų investicijų.
– Skalūnų dujų gavybos kritikai teigia, kad Europoje tai daryti pavojingiau, nes čia tankiau gyvenama. Kokia jūsų nuomonė?
– Pensilvanijoje gyvenama tankiau nei Rumunijoje, kurioje taip pat ketinama išgauti skalūnų dujas. Netoli mano sodybos veikia ir pienininkystės ūkis, ir daromi gręžiniai, ir plečiamas turizmo verslas.
Mums labai svarbu visa tai išlaikyti – mat iš to bendruomenė irgi gauna pajamų.
– Kokie santykiai tarp vietos gyventojų ir skalūnų dujas išgaunančių kompanijų?
– Reikėjo nuolat gabenti didelį kiekį vandens, kurio reikia išgaunant dujas.
Kai pagausėjo sunkvežimių, žmonės buvo nepatenkinti.
Buvo rasta išeitis – pastatyti dideli rezervuarai, iš kurių vanduo vamzdžiais keliauja į gręžinius. Eismo intensyvumas sumažėjo. Todėl kai vietos gyventojai pajuto, kad jie gali keisti padėtį, santykiai vėl atšilo.
