Kelias iš oro uosto ir į jį – vienas pirmųjų vaizdų, kuriuos išvysta į Kauną atskridę turistai.
Koks jis? Ką apie vizitinę miesto kortelę mano Turizmo informacijos centro (TIC) atstovai?
Įsijausti į keliautojo vaidmenį ir turisto akimis pažvelgti į būdus atvykti ir išvykti iš Kauno pabandė ir „Laikinajai sostinei“ reportažą rengęs žurnalistas.
Senamiestis džiugina
Kelionę pradėti teko nuo Įgulos bažnyčios. Pasivaikščiojimas centru ir senamiesčiu iki Kauno pilies pradžiugino – žaliuojanti Laisvės alėja saugojo nuo kaitros, o vis dar ryte gerai neišsibudinęs miestas žavėjo įsibėgėjančiu šurmuliu.
Tuo tarpu žingsniuojant Vilniaus gatve nesunku suprasti, kad bent jau Pietų Europos miestus gerokai lenkiame. Kaune turistų prie žemės nelenkia žudanti šlapimo smarvė ir akių nebado šlapintis tarpuvartėse draudžiantys ženklai.
Šis pamąstymas priverčia padaryti dar vieną nedidelį eksperimentą – užsukti į poros atsitiktinių kavinukių tualetus. Šie vizitai, net jeigu ir nieko neperki, nesukelia jokio kavinių personalo nepasitenkinimo.
Vairuotoją piktino lietus
Pasivaikščiojęs iki Kauno pilies, sėdu į 120 numeriu pažymėtą mikroautobusą ir tikiuosi atsidurti oro uoste. Tikėjimas paremtas aiškiu užrašu ant priekinio transporto priemonės stiklo – „City center – Airport“. Lietuviškai tariant – veža iš miesto centro į oro uostą ir atgal.
„Blogai, palijo, niekas į kapines Karmėlavoje nevažiuoja. Visai nedaug žmonių. Va, kai sausa būna, tai važiuojančių daugybė“, – skundėsi vairuotojas.
Tiesa, kitaip nei nemaža dalis kitais maršrutais važiuojančių vairuotojų, šis sąžiningai visiems keleiviams davė po bilietėlį.
Bandau suprasti, ar, jei keliaučiau po svetimą šalį, toks mikroautobusas nuteiktų nemaloniai? Tačiau turiu pripažinti, kad rytinėje ar pietinėje Europos pusėje ši transporto priemonė niekam nuostabos nekeltų. Nustebtų nebent Vakarų Europos turistas, pratęs prie nenusilupusių dažų ir iššluotų autobusų.
Kol pervažiuojame Kauną, prisirenka keleivių. Kontingentas aiškus ir patvirtina vairuotojo žodžius: dauguma žmonių traukia į kapines.
Vairuotojo važiavimui priekaištų surasti sunku. Nė karto neteko pajusti, kad jis keleivius vežtų, kaip bulvių maišus. Nevargino ir dažnai tokiose transporto priemonėse per radiją plyšaujantys rusiško ar lietuviško popso atstovai. Tiesa, kitaip ir būti negalėjo – vietoj radijo prietaisų skydelyje žiojėjo didžiulė skylė.
Pasuko bekele į kapines
Kelias iki Karmėlavos neprailgo. Nuvažiavome ne ką lėčiau, nei užtruktų taksi. Tačiau tik įvažiavus į Karmėlavą prasidėjo linksmybės. Sunku įsivaizduoti, ką pagalvotų į oro uostą susiruošęs užsienietis, kai tikslo link važiavęs autobusas paprasčiausiai apsisuka, neria tarp namų ir per beveik bekele paverstą neasfaltuotą gatvę važiuoja miško link. Visai ne į tą pusę, kur vos už poros kilometrų matėsi oro uostas.
Pasikračius puskilometrį, pasirodo kapinės. Milžinišką amžinojo poilsio vietą supa daugybę metrų besitęsiantys prekeivių gėlėmis prekystaliai.
Prisimenu, kaip šiuo maršrutu pirmą kartų važiavau į oro uostą.
Tuomet skubėjau į lėktuvą ir netikėtas nusukimas į kapines sukėlė nemenką panikos priepuolį – vos spėjau užsiregistruoti į skrydį. Situacija tuomet buvo tradicinė turistui. Į oro uostą išskubėjau anksti, tačiau vienoje vietoje supainiojau autobusus, nuvažiavau ne ten, kur reikėjo, ir laiko rezervas dingo.
Tuomet nesupratau, kodėl mikroautobusas, užuot pirmiau užsukęs į oro uostą, sukiojasi ir važiuoja į kapines. Juk mirusieji dėl keleto minučių nepabėgs, o į lėktuvą galima ir nespėti.
Oro uostą ramiai pravažiavo
Laimei, prie kapinių ilgai neužtrukome. Į mikroautobusą suvirto keletas dulkėmis ir prakaitu padengtų, kauptukais nešinų moteriškių.
Galiausiai grįžome į pagrindinį kelią – lengviau atsikvėpiau, nes pamačiau artėjantį oro uostą. Juokinga, bet iškart po palengvėjimo teko nemaloniai nustebti. Į oro uostą autobusas neužsuko, o nuvažiavo tolyn.
„Važiuosi atgal į Kauną?“ – paklausė vairuotojas. Atsakiau, kad reikia į oro uostą.
„Tai jau pravažiavom, galiu išleisti prie sankryžos, jei nori“, – nė kiek nesijaudindamas bėrė vežėjas.
Griebiausi vienintelės likusios išeities. Sutikau su vairuotojo pasiūlymu ir išlipau prie artimiausios sankryžos. Apsidairęs supratau, kad iki tikslo kulniuosiu bent dešimt minučių. Beliko pasidžiaugti, kad išties per tvankią kaitrą niekur neskubėjau ir nereikėjo tempti didžiulės kelioninės kuprinės. Tačiau jei būčiau beveik vėlavęs į lėktuvą, tokia situacija neabejotinai smarkiai sunervintų.
Išblizginto oro uosto link kulniuoti teko pagrindiniu privažiuojamuoju keliu. Ėjimui egzotikos suteikė pusiau užpelkėjęs griovys, beveik džiunglėmis virtę kai kurie sklypai, kuriuose riogso kažkada pastatais buvę griuvėsiai.
Nenoromis prisiminiau prieš Europos krepšinio čempionatą girdėtus pasiūlymus, kad bent jau šią kelio atkarpą nuo atvykėlių akių reikėtų uždengti reklaminiais stendais. Gaila, kad tada šešėlyje esą nunykti galinčių daržų gailėjusių moteriškių balsai pasiekė Dievo ausį, ir skydų idėja buvo pamiršta.
Autobuso tenka laukti valandą
Į oro uostą atėjau tik nusileidus lėktuvui iš Dublino. Būtent su dalimi šio reiso keleivių pabandžiau grįžti į miesto centrą autobusu.
Laukti 29-uoju numeriu pažymėto autobuso, jei nepasiseka, tenka ilgai – apie valandą. Būtent tokiais intervalais savivaldybė gabena keleivius iš oro uosto į geležinkelio stotį.
„Gal žinote, kiek laiko važiuoja iki centro?“ – angliškai stotelėje paklausė lagaminą atsitempusi moteris.
Pagalvojęs apie atstumą, pasakiau, kad greičiausiai apie pusvalandį.
Tiesa, vėliau teko atsiprašyti, nes su tikrove šis laikas smarkiai prasilenkia – autobusas važiuoja dvigubai ilgiau – vingiuoja per centrą, o tik tada suka į stotį.
Skundžiasi tik dėl taksistų
Sigitas Sidaravičius, Kauno regiono TIC direktorius
„Dėl susisiekimo tarp Kauno ir Karmėlavoje esančio oro uosto didelės problemos nematau. Palyginti su Pietų Europos oro uostų aplinkomis, Kaunas atrodo puikiai.
Tiesą sakant, galima būtų palyginti net su Vilniaus oro uosto aplinka. Manau, kad Kaunas šiuo atžvilgiu atrodo geriau. Suprantama, kad mes gal ir norėtume, kad viskas būtų labai gražu, vos ne trispalvėmis šviestų, tačiau gyvenimas verda, žmonės gyvena taip, kaip gyvena. Galiausiai oro uosto aplinka tikrai nėra tai, dėl ko į šalį atvyksta turistai.
Iš oro uosto į miestą važiuojančio autobuso grafikas yra pagal galimybes suderintas su atskrendančių lėktuvų laikais.
Nusiskundimų tenka girdėti tik dėl taksistų, kurių kainos kartais nustebina itin nemaloniai. Bėda ta, kad taksistai yra visiškai nei įkalbinėjimams, nei auklėjimui nepasiduodantys žmonės. Vienintelis argumentas jiems – litas. Ši problema išspręsta Budapešte, kur nustatyta, kad iš oro uosto iki centro nuvažiuoti kainuoja 10 eurų ir ne daugiau.“
