Taigi, pradėkime nuo pradžių. 2007 m. inovatyvi ambicija įdiegti e.bilieto sistemą trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose buvo tikrai sveikintina. Tik, savo nelaimei, ji atsirado pačiu blogiausiu metu - prieš pat naujus savivaldos rinkimus.
Valdžių pasikeitimo sandūroje startavęs projektas liko našlaičiu jį perėmusiems, ne taip moderniai mąstantiems naujiesiems išrinktiesiems. Laikas ėjo, našlaitis niekam nebuvo įdomus ir jei tai nebūtų Europos Sąjungos remiamas projektas, gal niekas, artėjant 2009 m. numatytai oficialiai projekto pabaigai, jo net nebūtų prisiminęs.
Problemų būta ir su tiekėjais – konfliktai tarp konsorciumo dalyvių, įgyvendintas tik mėnesinio bilieto sprendimas, sumontuoti transporto priemonėms nepritaikyti spausdintuvai, neveikiantys nuo menkiausios vibracijos, švieslentės, nepritaikytos šaltam orui ir t.t.. Nežinau, ką sau galvojo atsakingi asmenys, vykdydami projekto priežiūrą, bet 2009 m. jie priėmė „užbaigtą“ projektą, neturėdami priekaištų.
Nepatenkinti buvo tik vilniečiai ir Valstybės kontrolė. Paradoksalu, tačiau, žiūrint iš šalies, kai kurie veiksmai buvo atlikti tik dėl to, kad kontroliuojančios institucijos vis kabinėjosi. Pavyzdžiui, kreivai šleivai paskubomis „paleisti“ elektroniniai vienkartiniai bilietai, kuriuos įsigyti buvo galima vos keliose vietose mieste.
Norint ištaisyti svetimas klaidas ir pakilti iš dugno reikėjo staigių sprendimų. Išeitys, kaip pabaigti projektą, buvo kelios. Pirmiausia, reikėjo apsispręsti, ar likti su esamais sistemos pamatais, ar statyti naujus. Nors nauja sistema teoriškai galbūt ir būtų geresnis sprendimas - vis gi per penkerius metus atsirado daugiau technologinių alternatyvų, bet prarasti 9 milijonus investicijų nebūtų buvę protinga. Tad nuspręsta sutvarkyti esamą.
Pasirinktas greičiausias ir optimaliausias kelias - neskelbiamų derybų būdu su viena iš pradinio konsorciumo šalių sutarta pabaigti šį iki šiol nesėkmingai temptą projektą. Įvertinus darbų eigą, testavimui reikalingą laiką, pasirinkta pradžios data - rugpjūčio 15-oji. Poilsio diena, kurią keleivių srautas yra mažiausias ir iš kurių beveik 68 tūkst. - turi galiojančiuss senuosius mėnesinius bilietus, o likusioji dauguma – senų talonėlių.
Mūsų startą skambiai aprašė žiniasklaidos priemonės, mano nuostabai, prisidėdamos prie tokios panikos kėlimo nė neįsigilinusios į realią situaciją. E.bilieto sistema veikė ir veikia nuo pat pirmosios minutės. Niekas nė nebandė pasidomėti, kad, norint paleisti sistemą, savo programinę įrangą turi atnaujinti ir platintojai.
Tą jie irgi buvo padarę, tačiau ne visur viskas suveikė sklandžiai, nepaisant to, kad bandomojoje aplinkoje jokių kritinių nesklandumų nebuvo. Į tai sureaguota iškart - leista ir toliau platinti senuosius vienkartinius bilietus, kad tik kuo mažiau nepatogumų patirtų keleiviai. Nežiūrint į tai, per pirmąsias dienas naująsias Vilniečio korteles įsigijo per dešimt tūkstančių miestiečių.
Taip pat viena iš problemų tapo žmogiškasis faktorius. Ne viena kasininkė e.bilieto sistemą identifikavo kaip neveikiančią nė nepabandžiusi, - gal dėl to, kad nėra imli naujovėms, gal dėl to, kad prekiauti popieriniais talonėliais daug paprasčiau.
Pati asmeniškai važiavau per kioskus ir ne viename iš jų įrodžiau (skamba paradoksaliai), kad sistema veikia. Nepagalvokite, nieko nekaltinu, tai - natūralus diegimo procesas, net ir išgirtoji Londono „Oyster“ sistema neapsėjo be trukdžių.
Atvirkščiai, „ Lietuvos spauda“ ir „Vaskota“ nusipelno padėkos už bendradarbiavimą, už darbą įtemptais terminais, o dauguma kioskininkių - už geranoriškumą.
Tikiuosi, ir vilniečiai supras diegiamos sistemos apimtis, sudėtingumą ir projekto pradžioje bus atlaidesni. Juolab, kad tolesni patobulinimai leis Vilniečio kortelėmis naudotis dar patogiau - artimiausiu metu jas platins ir prekybos centrai, atsiras papildymo internetu galimybė. Be to, e.bilietas – vos viena Vilniečio kortelės dalis. Vilniečio kortelės funkcionalumas tik plėsis - ja bus galima atsiskaityti ne tik visuomeniniame transporte, bet ir miesto taksi, taip pat apmokėti už automobilių stovėjimą, dviračių nuomą.
Pabaigai. Įdomiausia ir liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad šis projektas vis patenka į rinkimų spąstus – pirmą kartą pačioje pradžioje, antrą kartą – pabaigoje. Apmaudu, kad artėjant rinkimams, nebesvarbu, kad penkis metus šaldytas projektas pagaliau finišo tiesiojoje. Garsiausiai rėkia ir paniką skleidžia tie, kurie patys nesugebėjo to tiek metų padaryti, aplaidžiai išleido milijonus ir projektą nustūmė į visišką bedugnę. Taip, dar yra smulkių klaidų, bet jos yra taisomos.
Atsiprašome už šį pereinamąjį laikotarpį, tačiau darome viską, kad turėtume pačią patogiausią visuomeninio transporto sistemą, o tai galime padaryti tik kurdami ją drauge su vilniečiais.
Atsižvelgiant į gyventojų siūlymus, iki metų pabaigos bus dar prekiauja popieriniais talonėliais, nustatoma 10 minučių tolerancijos riba 30 ir 60 minučių bilietams, kad lengviau pavyktų persėsti, artimiausiu metu bus atsisakyta bagažo mokesčio.
Tad tikrai tikiu, kad nepaisant kažkieno pastangų bet kokią iniciatyvą sumaišyti su purvais, Vilniečio kortelė taps viena patogiausių ir reikalingiausių miestiečiui.
