„Mane iki šiol Lietuvos banko patalpose galima būtų paklaidinti“, – Žinių radijo eteryje prisipažino I.Šimonytė.
Ji Finansų ministerijai vadovo sudėtingu laikotarpiu – 2009-2012 m. „2009-aisiais mane kamavo klausimas, kaip išmokėti pensijas, biudžetiniams darbuotojams – atlyginimus. Dabartiniam finansų ministrui reikia galvoti, kaip padalinti tai, kas lieka. Tik nežinau, ar tai lengviau“, – kalbėjo I.Šimonytė.
Pasak jos, kai situacija sudėtinga, žmonės, nors ir mėtydami Molotovo kokteilius, per kurį laiką su ja susitaiko. O padėčiai pasitaisius tenka atremti gyventojų lūkesčius, kas nėra taip lengva ir paprasta.
I.Šimonytė prisiminė, kad jai vadovaujant Finansų ministerijai nebuvo klausimo, kuriai ministerijai duoti lėšų, o kuriai – ne. Galvota tik apie tai, kaip sumažinti išlaidas.
„Finansų ministras visoje Vyriausybėje yra ministras „ne“, visi kiti – ministrai „taip“, – juokaudama teigė pašnekovė.
Būti ar nebūti mere?
I.Šimonytė, paprašyta prisiminti istoriją, kai pasklido kalbos, esą ji svarsto tapti Vilniaus mere, sakė, kad visų tų šnekų apskritai galėjo nebūti, jei ne ilgi liežuviai.
„Svarsčiau galimybę dėl Vilniaus mero, tačiau mano svarstymai tapo vieši anksčiau, nei reikėjo. Jei kažkas nebūtų nevaldęs liežuvio, tie svarstymai man ir būtų pasilikę“, – sakė I.Šimonytė.
Galėjo nutikti ir taip, kad ir Finansų ministerijos vadovo postas būtų likęs be jos. Mat tuo metu, kai tuometis finansų ministras Algirdas Šemeta išvyko į Europos Komisiją, ji pati galvojo apskritai išeiti iš ministerijos. Tačiau gavusi pasiūlymą užimti vadovaujantį postą nusprendė, jog verčiau pamėginti, nei vėliau graužtis nepabandžius.
Kas dar galėtų patraukti dabartinę Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją?
„Avių auginimų ir sūrių darymu mane būtų labai nesudėtinga sudominti. Pati tuo aktyviai domiuosi“, – sako I.Šimonytė.
Į laidos vedėjo klausimą, ar tai reiškia, jog ji kam nors ruošiasi, I.Šimonytė atsakė dviprasmiškai: „Galbūt“.
Nesprendžia problemų, nes nebijo
Daugelis ekonomikos prognozuotojų sutinka, kad per artimiausius trejus metus Lietuvos ekonomika gali augti po 3 proc. kasmet. Tačiau kiek ilgai toks augimas truks, anot I.Šimonytės, sudėtinga pasakyti. Mat kalbant apie ilgalaikį augimą, jau reikia vertinti, kokį potencialą turi ekonomika, kiek į ją anksčiau sudėta investicijų.
„Dabar pasaulyje nestabilumo židinių yra daug: ir pačioje euro zonoje ne viskas gerai, žinome apie Kinijos padėtį, didžiulės problemos Brazilijoje, apie Rusiją iš viso nesinori kalbėti. Viso to poveikį jaučiame, tačiau to, kas buvo 2008-aisiais, kai smukimas siekė 15 proc., nėra“, – kalbėjo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja.
Vis dėlto, jos teigimu, Lietuvoje yra problemų, kurių valdžia nesprendžia: didelis struktūrinis nedarbas, visuomenės senėjimas ir panašiai. Tai, I.Šimonytės manymu, fundamentalios problemos, tačiau nesulaukiančios valdančiųjų dėmesio, nes nesibaiminama, jog jos materializuosis per ketverių metų kadenciją.
