Iš kur atsirado toks nelauktas sprendimas, naujos apsiprekinimo taisyklės?
Tokį neva geros valios memorandumą pasirašė didieji prekybos centai Lietuvoje, kaip nesunku nuspėti, ne tiek siekdami išblaivinti tautą, kiek dėdami visas pastangas apsidrausti nuo baudų, kai už nesąžiningos kasininkės veiksmus ar apsirikimą parduodant alkoholį nepilnamečiams kontroliuojančios institucijos gali uždėti bendrovei milžiniškas kontribucijas. Tačiau kodėl atpirkimo ožiu tampame čia mes, seniai išaugę iš nepilnamečių amžiaus, dabar alaus butelio nupirkimą įpareigojami paversti ne tik paprastu bėgimu per kliūtis, bet ir viešu išpažinties aktu.
Sakoma, kad tokie apsiperkančiųjų duomenys nebus kaupiami. Ar tai reiškia, kad yra apmąstytos visos priemonės ir rasti sprendimai, kaip suvedus asmens duomenis į sistemą drauge yra blokuojamas sisteminis duomenį kaupimas? To negirdėjau. Savo ruožtu nesunku nuspėti, kad tokių duomenų fiksavimas gali būti panaudotas piktam siekiant sukompromituoti asmenį, atrandant naujas spaudimo priemones kiekvieno žmogaus atžvilgiu.
Žinia, visados atsiras norinčių. Jeigu net neužtaisytas, ant sienos kabantis šautuvas vieną kartą per metu iššauna, tai pasinaudoti tokias duomenimis apie dominančio asmens suvartojamo alkoholio per metus kiekį, kaip atrodo, gvieštųsi ne vienas. Taigi, klausiu visai ne retoriškai, o labai rimtai – kodėl Lietuvoje sukantys verslą prekijai savo labai konkrečias problemas sprendžia visų mūsų sąskaita, aptartu atveju neįdėdami reikiamų pastangų sistemiškai sukontroliuoti savo kasininkių darbą, bet užsimodami prieš asmens duomenų apsaugos įstatymą?
Gal savininkams atrodo, kad tai yra labiau patikimas, taupus ir techniškai nesunkiai įgyvendinamas būdas spręsti bendrovės vidaus tvarkos klausimus? Tačiau iš tiesų tokie užmanymai labai primena bandymą įkalti vinį į sieną su mikroskopu arba suarti bulvių lauką panaudojant prabangaus džipo arklio galias.
O gal tokiu būdu, – paklausiu dabar retoriškai, – didieji prekybos centrai ruošiasi R.Karbauskio atėjimui į didžiąją politikos sceną, anojo atrastą dar anksčiau uostinėjimo principą siekdami įdiegti sistemingai, automatizuojant ir kompiuterizuojant žmogaus asmeninio gyvenimo kontrolę, įskaitant net ir intymiausius sapnus ( nesakyk, kad tu nesapnuoji). Prekybininkai išmano politinio apdairumo kuriamą naudą ne kokiu nors spekuliatyviniu, atitrauktu požiūriu, o labai konkrečiai, įtraukdami į sąmatą. Kita vertus, ar pastebėjote, augantis valdžios klaidų bagažas, nesimpatiškumas apskritai yra tiesiogiai susijęs su tos pačios valdžios pastangomis dar griežčiau ir įvairiapusiškiau kontroliuoti žmonių gyvenimą, prižiūrėti, uostinėti asmenį, kai netrukus, galimas daiktas, jau bus ragaujami poliklinikai įteikti ligonių duomenys sekrecijų ir ekskrementų pavidale.
Kažin ar būtume jau šitaip be išlygų teisūs, sakydami, kad socialdemokratų lyderis ir vyriausybės vadovas A Butkevičius savo veikloje atitolo nuo socialdemokratinių vertybių. Iš tiesų, kaip parodė pastarojo meto įvykiai, A.Butkevičius yra ne šiaip kažkur nutolęs revizionistas ar, tarkime, pasiklydęs oportunistas, o labiausiai nuoseklus antisocialdemokratas visoje Lietuvoje.
Panašiai moralės mus moko nepotizmo žvaigždė, konservatorių vadas G.Landsbergaitis, o žaliajai politikai jau rodo pretenzijas vadovauti cheminių trąšų magnatas R.Karbauskis. Drauge visos tokios įmantrybės atstojamoji kažkodėl tampa daugėjantys draudimai, apribojimai, valdžios nekontroliuojamos pretenzijos, įtraukiant naujas sistemas ir posistemes, kontroliuoti piliečius kaip niekados nesuaugančius vaikus. Gerai būtų, jeigu R. Karbauskis, kaip ir tas absurdo dramos Godo, niekados neateitų. Tačiau ateis, niekur nesidėsime.
