Lietuvoje vis aršiau verda aistros dėl plėšikiškų kavinėse ar restoranuose patiekiamo vandens kainų. Švarus, gerti tinkamas vanduo, tekantis iš čiaupo, gyventojų suprantamas kaip duotybė. Ir jie šiuo atveju yra visiškai teisūs. Tuo tarpu verslo atstovams iš čiaupo bėgantis kokybiškas vanduo tėra eilinė proga pasipelnyti. Deja, tokių nežmoniškų situacijų liudytojais galima tapti tik Lietuvoje.
Geriamojo vandens Vilniaus daugiabutyje kaina – 0,77 euro už kubinį metrą. Keletas aritmetinių veiksmų, ir jau galima įsitikinti, kad prabangiame restorane to vandens litro kaina siekia kone 3 eurus. Vadinasi, jis yra net 4 tūkst. kartų brangesnis! Todėl nieko keisto, kad kyla pasipiktinimų audra.
Nors geriamo vandens trūkumo problema pasiekė ir Europą, Lietuvoje glūdinčios vandens atsargos yra kone septynis kartus didesnės nei gebama sunaudoti.
Prireikus, lietuviai galėtų suvartoti iki 3,2 mln. kubinių metrų vandens per parą, tačiau teišnaudoja apie 15-20 proc. šio kiekio. Tad jei geriamo vandens turime per akis, kodėl jo kaina gali išaugti kone 4 tūkst. kartų? O gal tuos 3 eurus iš tiesų sudaro varganas mėtos lapelis, įmestas į stiklinę, ir pora citrinos griežinėlių?.. Paskaičiuokime.
Mano kuklia nuomone, už 3 Eur šiuo metu galima nusipirkti kone 2 kg citrinų, greipfrutų arba 3 indelius – 45 g – mėtų lapelių! Tad mieli restoranų savininkai, gal liaukitės mulkinę žmones ir begėdiškai lupti papildomus eurus, teisindamiesi vandens indo išplovimo sąnaudomis? Tai yra akiplėšiška.
Tikėtina, kad gyventojų pyktį kelia ne aritmetika, bet ir užsienio patirtis: kai ne tik vanduo, bet ir užkandžiai restoranuose dažniausiai patiekiami nemokamai. Pavyzdžiui, Italijoje tiesiog natūralu pasiūlyti vandens prie bet kokios rūšies kavos – ne vien ekspreso. Ne tik vanduo, bet ir užkandžiai ten patiekiami nemokamai, laukiant patiekalo restorane. O po 19 val. daugelyje barų, pirkdami bet kokį alkoholinį gėrimą, galite dėtis gardumynų – ir kartoti, kiek telpa.
Graikijoje prie kavos neprašyti gausite ir vandens, ir įvairių sausainių, o Portugalijoje, kartu su čekiu restorane atnešamas „Porto“ vyno butelis, iš kurio galite įsipilti, kiek norite, ir šalia dar gauti miniatiūrinį desertą.
Kodėl panašios patirties negalime pritaikyti Lietuvoje? Jei asmuo nusipirko brangios kavos, kodėl jam reikia pačiam prašyti vandens? Jei lankytojas užėjo į prabangų restoraną, gal visgi vertėtų jį bent kažkiek palepinti?
Galiausiai, centralizuotam vandens tiekimui Lietuvoje naudojamas tik požeminis vanduo, o tai pasaulyje yra reta. Požeminis vanduo, palyginti su paviršiniu – kur kas geresnės kokybės: prisotintas naudingų mineralinių medžiagų ir apsaugotas nuo mikrobiologinės taršos.
Įvertinusi situaciją Lietuvos vandens tiekėjų asociacija (LVTA) siūlo atrasti geruosius pavyzdžius, skelbdama 2–3 metus truksiančią akciją „Vanduo iš čiaupo“. Akcija siekiama atkreipti dėmesį į tuos restoranus, barus bei kavines, kurie – jau „sueuropėję“, tad vanduo juose tiekiamas nemokamai.
Bronius Miežutavičius, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas
