Na, o kol šis žurnalistas ieško atsakymo į šį klausimą, paklausykime, ką kalba 102 metų vokietė – senelių namų gyventoja, kurią pašnekino kitas žurnalistas. Ir kalba ji visai ne apie ligas ir vaistus.
Ilse Simchen gimė 1915 metų rugpjūtį – praėjus metams po Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Ji daug keliavo, jos gyvenime buvo daug audringų romanų, o mėgstamiausias gėrimas yra „Campari Orange“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Ilse paslapčiomis vis prasmukdavo iš vienos nugalėjusių šalių okupacinės zonos į kitą, tarsi pereitų gatvę iš vieno šono į kitą.
„Kadangi internetas visą laiką randa būdų man priminti, kad aš kaip tūkstantmečio vaikas nieko gero neduodu visuomenei, pagalvojau, kad reikia kreiptis į ją ir paprašyti paaiškinti, kas šiame gyvenime yra svarbu, o kas – ne“, – rašo žurnalo „VICE“ interneto svetainėje žurnalistas Timas Geyeris.
Jis susitiko su I.Simchen sekančią dieną po to, kai ji atšventė savo 102-ąjį gimtadienį moderniuose jos apartamentuose su dviem miegamaisiais Selbo miestelyje Rytų Vokietijoje. Čia buvo spaudos atstovų ir didelis būrys draugų, kurie pavėluotai sveikino I.Simchen su šia neeiline sukaktimi, bet žurnalistui pavyko pasikalbėti su ja prie keturių akių.
- Kokia yra ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptis?
- Būk ramus ir optimistiškas. Aš turiu keletą draugų pesimistų, bet niekada su jais nesiginčiju, paprasčiausiai leidžiu jiems pasilikti su savo nuomone. Būsi daug laimingesnis, jei sutelksi dėmesį į malonius dalykus gyvenime. Tai taip pat yra mano patarimas visiems seniems žmonėms, kurie tik ir kalba apie savo ligas.
- Pastatyk namą, pasodink medį, užaugink vaiką. Visa tai niekai, tiesa? Ką aš turėčiau šiame gyvenime iš tikrųjų daryti?
- Gali daryti viską, ką nori, bet būtinai stenkis sužinoti ir išmokti ką nors nauja. Asmeniškai aš niekada nenorėjau pasistatyti namo, ir dėl to man buvo tik geriau. Visos moterys senelių namuose pigiai pardavė savo didelius namus, kadangi joms jų nebereikia. Ir, žinoma, man labai patinka vaikai. Bet kadangi savo vaikų aš neturiu, aš džiaugiuosi kitų vaikais.
- Ar jaunimas per daug galvoja apie daiktus?
- Ar jaunimas apskritai galvoja? Ne, nesuprask manęs klaidingai, yra daug puikių jaunų žmonių. Kur tu gyveni, ar jau baigei mokslus?
- Aš gyvenu Berlyne, universitetą baigiau visai neseniai.
- Berlyne paskutinį kartą aš buvau 1936 metų Olimpinėse žaidynėse. Galiu prisiekti, kad nedaug rastum žmonių, kurie galėtų pasakyti tą patį. Aš stovėjau gatvės šone su šimtais žmonių ir stebėjau, kaip pro mus prabėgo olimpinį deglą nešantis atletas. O ar žinai, kur aš buvau per 1972 metų Miuncheno olimpines žaidynes?
-Ne, kur jūs buvote?
-Aš buvau atviroje jūroje! Su viena drauge dalyvavau keliose nuostabiose poilsinėse kelionėse laivu, taip pat ir vėliau, kai buvau jau vyresnė. Kai man buvo 90 metų, dalyvavau kruize, kad pamatyčiau piramides ir Gizos didįjį sfinksą. Kelionės metu aš daug vaikštinėjau po laivą ir susipažinau su daug simpatiškų jaunų vyrų.
- Ar jūs su jais flirtavote?
- Žinoma! Man labiau patinka jauni vyrai – su senais neįdomu. Matote, mano amžiuje, jei nori maloniai pasikalbėti, reikia pasirinkti jauną pašnekovą.
- Jeigu jūs dabar būtumėte pasimatyme su manimi, ko tikėtumėtės iš manęs?
- Mano minčių supratimo, tai yra svarbiausia. Tačiau aš nenoriu, kad šalia manęs visą laiką būtų vyras. Vyras būtų nereikalingas priedas. Anksčiau, kai buvau jauna, į visa tai, aišku, žiūrėjau kitaip. Matai, aš buvau labai sportiška ir visada turėjau draugų sportininkų. Ir aš visada mėgau gražiai rengtis.
- Koks jūsų mėgstamiausias gėrimas?
- Kamparis (tipiškas itališkas aperityvas, gaminamas iš karčiųjų ir aromatinių augalų užpilo. – Red.) arba keletas gurkšnių labai gero konjako. Tu irgi turi išmokti gerti konjaką – gerą konjaką, tai dieviškas gėrimas. Kai man buvo 98 metai, aš susipažinau kurorte su dviem vynuogynų savininkais iš Mainco. Didžiąją laiko dalį mes praleidome bare, ir jie man pasakojo viską apie vyno darymą. Man patinka nauji įspūdžiai, mėgstu išbandyti ką nors nauja. Aš visuomet buvau tokia, ypač iki Antrojo pasaulinio karo, tada aš iš tikrųjų gerai gyvenau.
- Koks geriausias būdas išgyventi sunkmečiu?
- Man padėdavo darbas.
- Ar yra dalykų, kurių aš nebeturėčiau daryti, kai sulauksiu tam tikro amžiaus?
- Ne, nėra. Atvirai kalbant, tau reikia sutelkti jėgas gyvenimui ir negalvoti apie nieką kitą. Aš važinėjau automobiliu, kol man sukako 95 metai. Galų gale, aš nusprendžiau atsisakyti savo vairuotojos pažymėjimo. Bet tik dėl to, kad supratau – jeigu aš patekčiau į eismo įvykį, netgi jei būčiau nekalta, žmonės dėl mano amžiaus vis tiek dėl visko kaltintų mane.
- Ar manote, kad aš turiu daugiau rizikuoti?
- Taip, žinoma. Kiekvienam reikia jaudulio gyvenime. Aš visada stengiausi padaryti gyvenimą kuo įdomesnį. Mėgau nuotykius ir buvau mergina, kuri neturėjo ką prarasti. Kad išgyventum, tau reikia tik šiek tiek sėkmės.
- Ką manote apie mano tatuiruotes?
- Aš manau, kad jos siaubingos. Nesuprantu, kam kažkas darosi tatuiruotes. Man ypač nepatinka, kada tatuiruotes darosi moterys. Tiesą sakant, man labai nepatinka, kada moterys visiems matant rūko. Bet atėjo laikas ir man vėl tavęs kai ko paklausti. Ar turi merginą?
- Ne.
- Tu labai priekabus?
- Gal būt.
- Aš manau, kad kiekvienas turi būti šiek tiek priekabus. Bet tam tikru momentu turi susimąstyti. Tavo amžiuje laikas pradėti galvoti apie šeimos kūrimą. Jei paprašytum tekėti už tavęs, aš neatsakyčiau „ ne“.
Parengė Leonas Grybauskas
