Kas laidė minėtas replikas? Sąrašas – įspūdingas. Rai ir dvare viešėjęs Rumunijos ambasadorius Lietuvoje, Latvijos ir Estijos ministrai – po neoficialių apsilankymų, Lenkijos prezidento Bronisławo Komorowskio aplinkos žmonės.
Visas šis platus geografinis spektras – neatsitiktinis.
Ilzenbergo dvaras, esantis ant pat Lietuvos-Latvijos sienos, masina ir autentiškų statinių ansambliu, ir iki galo atkurtais puošniais rūmais. Nuo bet kurio geografinio kampo skaičiuojant Ilzenbergo dvaras yra Šiaurės ir Baltijos šalių centre.
Nuo Varšuvos (Lenkija), kur gyvena pasitraukę nuo tremties į Sibirą bajorų Dimšų palikuonys, iki Ilzenbergo – 535 km. Nuo Berlyno, kur reziduoja du šimtus metų dvarą valdžiusių vokiečių baronų Orgies Rutenberg palikuonys iki Ilzenbergo – 882 km, nuo Stokholmo, kur mirė paskutinis dvarą valdęs bajoras Eugenijus Dimša – 565 km.
Kiek siauresniais Baltijos šalių atstumais – nuo Vilniaus ir Kauno apie 200 km, nuo Rygos – 130 km.
Neoficialiai brangakmeniu tituluojamas Ilzenbergo dvaras buria ir verslo bendruomenę, vis ieškančią naujų vietų korporatyviniams susibūrimams, ir politikus, norinčius pamatyti sutvarkytus šalies pakračius. Visa tai – ir tam tikra pakankamai aukštai iškelta pačios šalies prestižo kartelė.
Tačiau kad ir ką beplanuotum, vizijos atrodyti gražiai dūžta į dulkių kamuolius. Civilizuotai atvykti į Ilzenbergą galima nebent sraigtasparniu. Važiuojant iš Latvijos ar iš Vilniaus vis tiek patenkama į kelių metrų pločio 3 kilometrų ilgio valstybinės reikšmės duobėtą žvyrkelį. Įvairios valdiškos institucijos jau penkerius metus šią gėdą stumia nuo savęs.
Lietuva, kuri gauna milijardinę Europos Sąjungos paramą žvyrkeliams regionuose asfaltuoti, nesugeba šio mažmožio užbaigti. Politikai ir už kelių tiesimą atsakingų institucijų vadai pažadėjo per kelerius metus išasfaltuoti apie 600 km kelio ruožų. Minėta, kad šiems darbams skirta apie 70 mln. eurų.
Už susisiekimą atsakingos institucijos turi pasitvirtinusios ir metodikas, ir formules, kuriuos kelius reikia kro greičiau asfaltuoti. Tačiau tarp popierinių rodiklių – gyventojų skaičiaus, eismo intensyvumas ir visuomenės prašymai – sveikas protas pasimeta.
Visiems suprantama, kur blogas kelias – intensyvaus eismo neverta tikėtis, tokiais kelias nevažiuoja nauji turistiniai laineriai, automobiliai, verslas nekuria naujų darbo vietų. Darda šiaisi keliais čia likę senbuviai, tiesiog pasirinkimo neturi, o jaunimas iš čia „išdulka“ į didmiesčius ir užsienį.
Paradoksalu, tačiau tuo pačiu metu į kaimelį, kuris nelygintinas su Ilzenbergu nuspręsta paraleliai išasfaltuoti ir antrą kelią. Protingumo kriterijus šiuo atveju, panašu, nesuveikė. Galime tik svarstyti, ar ateis laikas, kai sprendimai bus nulemti ne įtakingų politikų prašymų ar garsaus „bendruomenės atstovų“ balso.
O kol kas Vakaruose baigęs mokslus jaunimas, grįžęs į gimtąsias Rokiškio vietas, kelis kartus nedviprasmiškai perklausia – norime grįžti, norime kurtis, tačiau tikrai ne dulkių nusėtuose laukuose.
XXI amžiuje žvyrkelių į Europos kultūrinio turizmo ir tarptautinių renginių traukos objektus nėra likę. Anglijoje ar Suomijoje apskritai tokios sąvokos kaip valstybinis žvyrkelio kelias nėra. Kiek dar laiko reiks, kad šią tiesą suprastume? Kada ateis supratimas, kad valstybei dešimteriopai naudingiau dalyvauti naujų darbo vietų kūrime, o ne gyvenančių iš pašalpų gausinime?
Taigi dulkių kamuoliais bandome nustebinti Europą, tačiau ar vyžos, naginės, spragilai ir plaučių ligos yra tikrai tai, ko reikia, drįstame abejoti.
Gintaras Bingelis yra Ilzenbergo dvaro (Rokiškio raj.) vietininkas
