Net jeigu tokia galimybe susivilios 1 iš 100, vis tiek tai bus šiokia tokia pažanga. Kaip ir galimybė susigrąžinti gyventojų pajamų mokesčio permoką žmonėms, kurie naudosis oficialiomis statybininkų ir remontininkų paslaugomis savo namų ūkyje. Kartu su jau taikomomis mokesčių loterijomis ši inovacija galėtų duoti tam tikrą rezultatą.
Mokesčų srityje yra nemažai naujovių, kurios laikytinos įžanga į reikšmingus pertvarkymus ateityje. Progresinis 25 proc. GPM tarifas bus taikomas daugiau kaip 10 VDU uždirbantiems žmonėms, lygiai tokios pačios nustatomos ir Sodros įmokų „lubos“. Pats principas yra teisingas ir atstatantis socialinio draudimo principą, kuomet ribojant Sodros išmokas turėtų būti ribojamos ir jos įmokos. Kita vertus, lubos yra taip aukštai, kad jas pasiekti galėtų nebent A. Palšytė, o, jei rimčiau, keletas tūkstančių daugiausiai uždirbančiųjų laimingųjų. Jeigu ši riba ateityje bus nuleista iki 5 VDU, tuomet galėsime kalbėti apie mokesčių reformą, o dabar... Beje, latviai panašią ribą nustatė jau nuo 2018 m.
NPD taikymo sferos išplėtimas – vienareikšmiškai teigiamas žingsnis, leidžiantis turėti naudos ne tik mažiausias pajamas gaunantiems, bet ir kur kas didesnį nei VDU uždirbantiems žmonėms. Kad ir kaip bebūtų, pastarųjų santykinis laimėjimas bus gana kuklus ir pats savaime viduriniosios klasės nesukurs. Vargu ar buvo galima tikėtis kažkokio stebuklo, kadangi šiais mokesčių pertvarkymais siekta 99 proc. mokesčių mokėtojų didesne mokesčių našta neapmokestinti.
Paties NPD didinimas neturėtų būti pateikiamas kaip „dangaus mana“. Ne paslaptis, kad valstybė turi fiskalinės naudos iš sparčiai didėjančių atlyginimų, kurie ne paskutinėje vietoje didėja ir dėl kylančių kainų. Kitaip tariant, darbdaviai kompensuoja darbuotojams pinigų perkamosios galios mažėjimą, o valstybė iš to susirenka infliacijos mokestį. NPD didinimas yra ne kas kita kaip pasidalinimas infliacijos mokesčio įplaukomis su savo gyventojais. Kai kuriose šalyse NPD yra didinamas automatiškai, t.y. indeksuojamas pagal infliaciją ir tai yra pateikiama ne kaip reforma, o kaip natūrali mokesčių sistemos sudėtinė dalis.
Socialinio draudimo įnašo sumažinimas 2 proc. punktais turi būti nagrinėjamas kartu su sprendimu atsisakyti antrosios pensijų pakopos ir nebepervedinėti 2 proc. Sodros įmokų į kaupiamąsias žmonių sąskaitas. Įgyvendinus šią naujovę, tūlas pilietis gaus 2 proc. daugiau „į rankas“ ir galės pasirinkti – skirti juos savanoriškam kaupimui ar einamajam vartojimui.
Pirmuoju atveju situacija nelabai skirsis nuo šiandieninės, tik pervedimo iniciatorius bus pats asmuo, o ne Sodra. Antruoju atveju žmogus rizikuos būsimuoju apsirūpinimu senatvėje didesnio šiandieninio vartojimo naudai. Nesu tikras, ar valstybės pažadas prisidėti 1/2 prie savanoriško žmogaus įnašo taip smarkiai užmotyvuos privatų kaupimą ir jis tiesiog „sužydės“ akyse. Juk ne paslaptis, kad ir dabar gerokai virš 600 tūkst. piliečių tenkinasi 2 proc. Sodros įnašu ir savo pinigėlių kilniam kaupimo tikslui nenaudoja. Kodėl jų motyvacija turėtų staigiai išaugti nuo 2019 m., nežinau.
Bet kuriuo atveju, sunku įsivaizduoti, kaip po poros dešimtmečių pensijų pakeitimo norma padidės iki 50 proc., t.y. žmogus gaus kaip pensiją pusę savo buvusio atlyginimo? Reikėtų remtis super optimistinėmis prielaidomis, kaip antai, žmonės nebeturės kur dėti pinigų, nes bus patenkinę visokiausius savo poreikius ir tada likutį atidės senatvei.
