„Nedarbo gniaužtuose atsiduriantys neįgalieji susiduria su dviem pagrindiniais iššūkiais: sunki liga arba trauma nubraukia anksčiau įgytas žinias ir neleidžia panaudoti įgytos kvalifikacijos. Kita vertus, specialieji poreikiai ir fizinių galimybių lemiami funkciniai ribojimai daro juos nepaklausius darbo rinkoje. Nors situacijos labai individualios, dažnai itin jautrios, tačiau visiems bedarbiams išrašytas vienas ir tas pats sėkmės receptas – perkvalifikavimas“, - sako Dirbančių neįgaliųjų asociacijos valdybos narė Raimeda Bučinskytė.
Jos teigimu, nutinka ir sėkmės istorijų, kuomet neįgalieji ne tik atranda save, bet ir sukuria darbo vietas kitiems, tačiau tokių yra mažuma. Tai, kokių profesijų darbuotojai ruošiami tarp neįgaliųjų, kaip ir visas perkvalifikavimo procesas, verčia kelti klausimą, ar perkvalifikavimo procesui skiriamos lėšos naudojamos racionaliai, o žmonėms su negalia realiai padedama įsilieti į darbo rinką.
Per pastaruosius dvejus metus neįgaliųjų profesinėje reabilitacijoje sudalyvavo vidutiniškai po 1 tūkst. žmonių, o perkvalifikavimui buvo panaudota po maždaug 3 mln. eurų. Tačiau kiek realiai buvo efektyvus ir kiek žmonių jis suteikė realią galimybę įsidarbinti, pasakyti labai sudėtinga.
„Floristai, kompiuterio pagrindų vartotojai, vytelių pynėjai, dekupažo gaminių gamintojai. Tai, kas skamba kaip laisvalaikio užsiėmimas ir labiau panašu į hobį nei į pakankamas nuolatines pajamas užtikrinančią veiklą, neįgaliesiems siūloma kaip pragyvenimo šaltinis. Oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje dirba 35 proc. neįgaliųjų. Tikėtina, kad reali situacija yra dar niūresnė, kadangi tokius profesinius mokymus išklausę neįgalieji yra skatinami įsigyti verslo liudijimą ir tokiu būdu bent kuriam laikui pagražinti įsidarbinimo statistiką bei padėti pagrįsti tokių mokymų būtinybę“, - susidariusią situaciją aiškina R. Bučinskytė.
Tai, kad verslo liudijimų ėmimo praktika yra skatinama net ir žinant, kad mokymuose dalyvavę neįgalieji pagal įgytą profesiją nedirbs, – patvirtina patys tokių mokymų dalyviai.
„Kadangi neįgaliajam išsiimti verslo liudijimą nieko nekainuoja, tokių „tuščių“ liudijimų, prašant profesinės reabilitacijos programų atstovams, išduodama nemažai. Statistika graži, efektyvumas tarsi ir pagrindžiamas, tuo tarpu pagrindinė problema lieka neišspręsta – darbo nėra, pajamų nėra, neįgalieji toliau lieka socialinėje atskirtyje“, - sako DNA valdybos narė.
Oficialūs Lietuvos darbo rinkos duomenys rodo, kad daugiausiai ieškoma ne vytelių pynėjų, ne meninių odos ar dekupažo gaminius gaminančių žmonių, o pardavimų, pirkimų bei rinkodaros sričių, techninės priežiūros specialistų, galinčių dirbti turizmo, viešbučių, viešojo maitinimo sektoriuose.
„Į neįgaliųjų profesinei reabilitacijai kasmet skiriamus milijonus negalima žiūrėti pro pirštus ar kaip į būdą išlaikyti rinkoje nepaklausias programas bei juose dirbančius žmones, nes tokiu būdu neartėjame prie pagrindinio tikslo – padėti įsidarbinti neįgaliesiems. Maža to, valstybės lėšos nėra nemokamas ir neišsenkantis lėšų šaltinis, tad jas naudoti būtina ne tarpininkų gerovei, o pačių neįgaliųjų labui”, - įsitikinusi R. Bučinskytė.
