Tiesa, mes žinome, kad stebuklų nebūna. Tačiau būna prastai apskaičiuota politika. „Augimas“ lentelėse atsirado dėl to, kad pernai balandį buvo sąstingio laikas – po pakeltų akcizų pirkėjai pratinosi prie aukštyn šovusių gėrimų kainų, o pardavėjai turėjo gausias gėrimų su mažesniais akcizais „atsargas“.
Tad, nepaisant statistinių įdomybių, faktinė situacija nesikeičia – visų alkoholinių gėrimų pardavimai mažėja. Tik, deja, nevienodai. Balandžio mėnesio skaičiai parodė, kaip po pirmojo šoko atsigauna stipriųjų alkoholinių gėrimų pramonė. Ir tai nestebina, nes antialkoholinė politika Lietuvoje jau tapo dviejų greičio juostų zona.
Stebintieji VMI ataskaitas žino – mažiausius pardavimų praradimus pernai patyrė stipriųjų gėrimų gamintojai. Padidinti akcizai nupjovė vos 2,7 proc. jų pardavimų Lietuvoje. O jeigu dar turėsime omenyje, kad gyventojų šalyje per 2017 m. sumažėjo 1,3 proc., taps akivaizdu, kad antialkoholinis vajus stipriesiems gėrimams tebuvo audra stiklinėje – toje, kuri su briaunomis, ir kur įpila po 200.
Per tą patį laiką alaus pardavimai sumažėjo 12,8 procento. Tačiau net ir mažesni pardavimai leido surinkti 63 proc. daugiau akcizo mokesčio už alų. Štai tokia blaivybės kaina – mažiausi praradimai vienur, o daugiausiai sumokama – jau kitur.
O kad niekam nekiltų abejonių, jog blaivybės politika tikrai yra dviejų greičio juostų zona, Seimo nariai nutarė įvesti papildomų ribojimų alaus pakuotėms. Nes 0,7 l alaus pakuotė yra didesnis priešas nei 0,7 l degtinės, ką jau kalbėti apie 1 l, 2 l ar net 3 l talpos degtinės pakuotes – tokia pakuotė alui Lietuvoje uždrausta jau prieš penkerius metus. Tai, kas turėjo tapti blaivinimu, virsta paprasčiausiu alkoholio rinkos perdalinimu stipriųjų gėrimų gamintojų naudai.
Panašu, kad kol kas veikia principas „daugiau degtinės – daugiau blaivybės“. Vargu ar to norėta, tačiau taip visuomet atsitinka, kai vykdant reformas, užuot pasinaudojus skaičiuotuvu, sėdama į buldozerio kabiną.
S.Galadauskas yra Lietuvos aludarių gildijos vadovas.
