Šiandien – Gedulo ir vilties diena. Jei straipsniai, kaip knygos, turėtų dedikacijas, šį straipsnį skirčiau visiems, kurie padėjo galvas, gindami Tėvynę nuo okupantų, mirė iš bado, nuo šalčio ir katorginio darbo Stalino lageriuose, bet visada tikėjo, kad sugrįš į Lietuvą, gyvi ar mirę...
Nyderlandų portalas „nos.nl“ skelbia, kad šioje šalyje išleistas pašto ženklas pasaulio futbolo čempionato proga. Jame atvaizduotas tragiškas įvykis: Malaizijos boingo numušimas 2014 metais.
Pašto ženkle matome futbolininką, kuris kamuoliu numuša lėktuvą. Apačioje – užrašas „FIFA World Cup Russia 2018“. Nyderlandų pašto bendrovė „PostNL“ patvirtino faktą, jog toks pašto ženklas išleistas.
„PostNL“ svetainėje, kur kiekvienas norintis gali kurti pašto ženklus pagal savo projektą, buvo pateiktas užsakymas. Pasak bendrovės, buvo užsakyta dešimt egzempliorių pašto ženklų su futbolininko atvaizdu.
Kompozicijos autorius yra garsus ukrainiečių dailininkas Andrijus Ermolenko. Jis sukūrė seriją plakatų pasaulio futbolo čempionato tema. Pasak jo, jie parodo „kruviną Rusijos režimo prigimtį“. Dailininkas įdėjo plakatų vaizdus į interneto svetainę, kad kiekvienas norintis galėtų laisvai juos naudoti, kurdamas spausdintinę vaizdo medžiagą.
Dėl pašto ženklų, kurie „kažkam gali būti įžeidžiantys“, pašto bendrovė jau spėjo išreikšti apgailestavimą. Ji pabrėžė, kad už atvaizdo turinį atsako klientas.
Pašto ženklų kūrimo pagal savo eskizus sąlygos draudžia atvaizdus, kurie yra įžeidžiančio ar politinio turinio. Kol kas neaišku, ar bus imamasi kokių nors priemonių prieš dailininką. Bendrovė „PostNL“ sprendžia, ar įmanoma ateityje užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir kaip tai padaryti, konstatuoja „nos.nl“ .
Gaila, kad dailininkas nesusiejo prasidedančio pasaulio futbolo čempionato su kitu tragišku įvykiu. O juk galėjo įkomponuoti stilizuotą nesuskaičiuojamą daugybę ešelonų, riedančių iš Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čečėnijos, Krymo link Laptevų jūros, Magadano, Krasnojarsko ar Norilsko...
Vyresnės kartos žmonėms 77 metų senumo įvykių priminti nereikia. Šiandieninėje Rusijoje dažnai kalbama apie „mėginimus perrašyti istoriją“. Bet argi galima perrašyti tai, kas neparašyta? Tiksliau, kas sukurpta iš melo, kuris visada lydėjo ir tebelydi tiek Josifo Visarionovičiaus, tiek Vladimro Vladimirovičiaus darbus. O ar gali būti kitaip, kai pastarasis seka pirmtako pėdomis?
Prisiminkime Krymo aneksijos scenarijų, kalbas apie „opolčencus“ buriatų fizionomijomis, prisiminkime gegužės 1-osios darbo žmonių demostracijas Kijeve ir visuose kituose SSRS miestuose ir miesteliuose po katastrofos Černobylio AE, centriniuose laikraščiuose paskelbus kelių eilučių informaciją apie elektrinėje įvykusį gaisrą, per kurį nukentėjo du žmonės, kurie po apsilankymo poliklinikoje buvo išleisti gydytis namo, prisiminkime informaciją, tiksliau, tylą sudužus lėktuvui, skraidinusiam žymius Lietuvos pediatrus, tylą nukritus lėktuvui ant vaikų darželio Rusijoje ir pražudžius daugybę mažylių, nesėkmingus kosminių laivų paleidimus, povandeninių laivų katastrofas, Pietų Korėjos keleivinio lėktuvo ar Malaizijos boingo numušimą...
Bet grįžkime į tuos tragiškus Lietuvai 1941-uosius metus ir prisiminkime, kas gi tada vyko.
Jonas Basanavičius sakė, kad žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais. Pridurčiau, kad žmonės, kuriems į galvą įkalta pseudoistorija ir kurie nesistengia sužinoti tiesos, visadas liks mankurtais. Tad kas gi vyko 1941 metų birželio 14-ąją?
Tą dieną Stalinas diktoriaus Jurijaus Levitano lūpomis pareiškė, kad Vokietija Sovietų Sąjungos pulti neketina. Kaip žinia, po savaitės vokiečių lėktuvai jau bombardavo pasienio miestus. Bet tai nebuvo joks tirono naivumas ar „pražiūrėjimas“ – tai buvo miglos pūtimas kitam tironui į akis, jau turint galvoje aiškų planą – liepos 6 dieną užpulti Vokietiją ir taip, kaip 1940-aisiais „fašistines“ Lietuvą, Latviją ir Estiją, „išvaduoti“ iš „fašistų jungo“ visas Hitlerio užkariautas Europos šalis.
Iš visų Sovietų Sąjungos karinių apygardų link naujai nubrėžtos pasirašant Ribentropo-Molotovo paktą ir Stalino parašu patvirtintos SSRS ir Vokietijos sienos naktimis, laikantis griežčiausių slaptumo reikalavimų, jau senokai dardėjo ešelonai, pakrauti tankų, patrankų, haubicų, šaudmenų. Kartu čia traukė gyvuliniuose vagonuose ir Raudonosios Armijos kariai, karininkai, generolai, pagal slaptas direktyvas perkeliami vadovauti naujai suformuotoms ir performuotoms armijoms ir divizijoms.
O kad nereikėtų, kaip tai našlaitei, „grįžti tuščiomis atgal“, birželio 14-ąją pradėjo masiškai grūsti žmones į tuos pačius gyvulinius vagonus ir tremti į Sibirą. Reikėjo juk „išvalyti teritoriją“ nuo nepatikimų, „penktosios kolonos“ elementų, kurie bet kada galėjo sviesti akmenį į pravažiuojantį tanką su penkiakampe žvaigžde.
Rašytojas Viktoras Suvorovas savo knygoje „Ledlaužis“ labai detaliai aprašo visų Raudonosios Armijos divizijų perdislokavimą. Baltarusijos miškuose jų buvo sutelkta tiek, kad norint sugrąžinti jas į ankstesnes dislokacijos vietas, būtų prireikę kelių mėnesių. Rašytojas kelia klausimą, į kurį, pasak jo, iki šiol nesugebėjo atsakyti nė vienas jo kritikas: ką turėjo daryti divizijos, kurios iki žiemos pradžios sugrįžti atgal negalėjo (o ir nebebuvo kur), o pasilikti per žiemą irgi negalėjo (iš Leningrado į Baltarusiją perkeltosVorošilovo divizijos patirtis parodė, kad be kareivinių, normalaus maitinimo ir elementarių buitinių sąlygų divizija per žiemą praranda bet kokį kovingumą)? Atsakymas vienas – eiti pirmyn. Bet Hitleris Staliną pergudravo. Raudonoji Armija rengėsi puolimui, o buvo užklupta , nespėjusi nuo platformų nukelti tankų, iškrauti šaudmenų. Žmonių prigrūstų ešelonų dardėjimas į Rytus buvo laikinai sustabdytas. Kol sugrįžo „išvaduotojai“.
Po savaitės Rusija minės „Didžiojo Tėvynės karo“ pradžią, prisimins „klastingą užpuolimą“, milijonus žuvusiųjų. Ir lauks kitų metų gegužės 9-osios. Kad galėtų pompastiškai priminti pasauliui apie save kaip pasaulio išvaduotoją nuo fašistinių grobikų ir pasmerkti „istorijos perrašinėtojus“.
Parengė Leonas Grybauskas
