Į Seimą skubos tvarka keliauja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų įstatymo pataisos.
Pagal jas už šilumos trasas, karšto vandens ruošimo įrenginius, taip pat ir už karšto vandens kokybę bus ir toliau atsakingi šilumos tiekėjai arba daugiabučių administratoriai.
O šaltą vandenį tiekiančios savivaldybių įmonės apskaitytų ir į šalto vandens kainas įtrauktų mokesčius už pavogtą ar dėl techninių priežasčių ir neteisingos įrenginių eksploatacijos prarastą karštą vandenį.
Metinės karšto vandens netektys daugiabučiuose namuose Lietuvoje apytikriai sudaro 6 mln. m3 arba daugiau nei 10 mln. eurų. Kaip žinia, karštas vanduo kainuoja bene 4-5 kartus daugiau negu šaltas, todėl ir jo praradimai daro reikšmingą įtaką geriamojo vandens tiekėjų finansams.
Šią nuostolių kuprą eilinį kartą bandoma perkelti geriamojo vandens tiekėjams, o, paprasčiau kalbant, kiekvienam šalies gyventojui, smulkiam verslui ir paslaugų tiekėjui – nes visi nuostoliai galop yra kažkieno apmokami.
Nesigilinant galima pagalvoti, kad vyksta amžina kova arba „teisybės“ ieškojimas. Kas turi apmokėti karšto vandens nuostolius?
Šilumą ir karštą vandenį tiekiantys energetikai ar geriamojo vandens tiekėjai? Ar tai yra kova tarp šiuos sektorius kuruojančių Energetikos ir Aplinkos ministerijų? Visgi ilgametė šios problemos istorija verčia turėti ir kitą nuomonę.
Reikalavimai geriamojo vandens tiekėjams perduoti nuostolingą karšto vandens gamybos verslą prasidėjo nedelsiant po to, kai Vilniaus šilumos tinklai buvo išnuomoti Prancūzų kompanijai „Dalkia“, o daug rajoninių šilumos tinklų buvo perduota valdyti „Litesko“.
Nuo 2002 iki 2015 metų, siekdamos išvengti primetamų karšto vandens gamybos nuostolių, vandentvarkos bendrovės gynėsi teismuose nuo „Dalkia“ ir „Litesko“ spaudimo. Visi teisminiai ginčai be išimties baigdavosi Aukščiausiame teisme.
Penkis kartus Aukščiausias teismas pasisakė karšto vandens ruošimo ir tiekimo klausimais: buvo detaliai išaiškinta, kad karštas vanduo yra naujas, energiją tiekiantis produktas, kurio sudedamosios dalys yra šaltas vanduo, šiluma ir elektros energija. Vadinasi, šalto vandens tiekėjas negali atsakyti už kokybę ir tuo labiau pardavinėti produktą, kurio negamina.
Teismas apibrėžė, kas atsako už karšto vandens kokybę, saugą, nepertraukiamą tiekimą ir kam yra priskirtinos karšto vandens gamybos bei tiekimo sąnaudos. Visus teisinius ginčus laimėjo geriamojo vandens tiekimo įmonės, privertusios privačius šilumos tiekėjus sumokėti dešimtis mln. eurų už neteisėtus veiksmus apskaitant šaltą vandenį, pirktą karšto vandens ruošimui.
Tuokart teisingumas triumfavo: remiantis teismų išaiškinimais 2014 m. Seimo priimtame naujame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme buvo labai aiškiai įvardintos vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų pareigos bei atsakomybė. Atsakomybė ir tvarka nustatyta ir valstybės institucijoms, turinčioms teisę reglamentuoti vandentvarkos bendovių darbą.
Neminint daugelio teisingų įstatymo nuostatų, reglamentuojančių vandens tiekėjų teises ir pareigas, būtina pažymėti, kad įstatymas įpareigojo privalomą kainų peržiūrėjimą ir visų patirtų sąnaudų susigrąžinimą.
O tam, kad neteisėti karšto vandens tiekimo nuostoliai nepakliūtų į geriamojo vandens kainą, nurodyta, kad visą šaltą vandenį, skirtą karštam ruošti, šalto vandens tiekėjas privalo apskaityti ir gauti atlygį prieš karšto vandens ruošimo įrenginius t.y. prieš įrengimus, kuriuos eksploatuoja karšto vandens gamintojas.
Kyla logiškas klausimas: kas atsitiko per laikotarpį nuo 2016-ųjų? Kodėl naujame Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatyme norima pakeisti šalto vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti tvarką?
Juk „Dalkia“ iš Vilniaus pasitraukė, o šilumos ūkį valdančios miestų ir rajonų savivaldybės karšto vandens gamybos klausimą spendžia sklandžiai – jų valdomos įmonės dėl karšto vandens nuostolių su geriamojo vandens tiekėjais nesibylinėja.
Nejaugi viskas vėl prasideda iš naujo ir pakeitus įstatymą karšto vandens tiekėjais norima paversti savivaldybių vandentvarkos įmones?
Peršasi mintis, kad Lietuvoje dar likę nemažai miestų, kurių šilumos ūkis išnuomotas UAB „Litesko“ – įmonėms, kurios iš naujo bandys savo pelnus didinti geriamojo vandens tiekėjų – kitaip tariant, gyventojų ir smulkiojo verslo – sąskaita.
