Ekspertams konstatuojant, kad per krizę sumažėjęs vartojimas vėl ėmė augti, yra tokių, kurie puoselėja viltį ir trina rankas. Prekybininkai nusprendė atitraukti sunkiąją artileriją ir pereiti prie tokios rinkodaros strategijos, kuri ypatingą vaidmenį skiria impulsyvių pirkimų skatinimui. Psichologija čia yra vienas iš svarbiausių faktorių.
„Visas prekybos centro interjeras milimetro tikslumu suprojektuotas taip, kad pirkėjai krautųsi į vežimėlius kur kas daugiau prekių, negu buvo numatę pirkti“, – teigia žurnalistė.
Jeigu pirkėjų mažai, prekybos salėje paleidžiama lėta muzika, kad žmonės jaustųsi jaukiai ir apsipirktų neskubėdami. Jeigu pirkėjų labai jau daug, jie skubinami ausį rėžiančiomis melodijomis. Be to, muzika provokuoja jaudulį ir nerimą, skatinantį nemažą klientų dalį pirkti maisto daugiau, negu ketino.
Kai kurios prekybos centrų vietos apšviestos geriau už kitas. Tai leidžia patraukti pirkėjo dėmesį į tam tikras prekes. Geriausiai išperkamos prekės, kurios išdėstytos lentynose akių lygyje ir apšviestos kryptinėmis lempomis.
Šviesos diodai įgalina išstatyti prekes „geriausioje šviesoje“. Žuvys mėlynoje šviesoje atrodo šviežesnės, o raudona šviesa apšviesta mėsa kelia kur kas didesnį apetitą.
„Frazės „Paskutinės dienos“ ar „Paskutinė partija“ duoda impulsą neapgalvotam tokių daiktų pirkimui, kurie daugeliu atvejų išvis nereikalingi pirkėjui“, – teigiama straipsnyje. Pirkėjas nuogąstauja: gaišdamas laiką ilgiems apmąstymams jis apskritai gali likti musę kandęs – juk tą prekę gali nupirkti kitas.
Kuo didesnių matmenų vežimėlis ar krepšelis, tuo daugiau pirkėjas nupirks, kadangi tuščias vežimėlis kelia nepasitenkinimo jausmą, žmogus jaučia didelę pasitikėjimo stoką. O ratukai sukasi lėtai, strigdami, kad pirkėjas neskubėtų ir patirtų prekybos centrų visų gudrybių komplekso poveikį. Tarp lentynų vienu metu gali pravažiuoti daugiausiai trys vežimėliai.
Susidaro „kamšatis“, ir pirkėjas norom nenorom priverstas užmesti akį į supančias prekes.
Autorė nepamiršta ir restoranų triukų: „klasikinė muzika skatina gerti daugiau vyno, o ritminga – užsisėdėti prie stalelio“, sakoma straipsnyje. Pasak kai kurių ekspertų, raudonos staltiesės pasąmonėje kelia apetitą.
Kai kurių drabužių parduotuvių vitrinose atsirado manekenų su paslėptomis vaizdo kameromis. Jos fiksuoja, kaip ilgai žmonės apžiūrinėja daiktus vitrinose, o pagal veido išraišką nustatoma, ar potencialiems pirkėjams tie daiktai patiko.Tokiu būdu stambūs drabužių gamintojai iš anksto nustato, kas turės paklausą per artimiausius mėnesius, o ko nebesiūti.
Didžiuosiuose prekybos centruose pirkėjo maršrutas suplanuojamas taip, kad jis patirtų kuo didesnį vizualinį poveikį ir daugiau prekių krautųsi į vežimėlį. Būtiniausi reikmenys ir įprastinės prekės nukišama į tolimą užkaborį, o tos, kurios didelės paklausos neturi, bet gali būti perkamos impulsyviai, išdėliojamos maršruto pradžioje arba prie kasų. Laukdami eilėje prie kasų pirkėjai susigundo nereikalingais daiktais: kramtomąja guma, šokoladu ar net maitinimo elementais, baigia savo straipsnį S. Cabrero.
