Laikotarpis po didžiausios mūsų laikų finansų krizės galėtų būti apibūdinamas kaip pinigų politikos eksperimentų periodas. Vadovaujantis įvairiomis teorijomis nuo 2008 metų siekiame į rinkas sugrąžinti pasitikėjimą ir likvidumą.
Tam buvo pasitelkti įvairūs instrumentai, kurių tikslas – sumažinti pinigų kainą. O pinigų kaina šiuolaikinėje finansų sistemoje yra palūkanų normos. Kuo jos mažesnės, tuo pinigai pigesni.
Indėliai nieko neduoda
Logika paprasta: jei reikia pinigų, kiekvienas gali jų pasiskolinti. Jei palūkanų normos didelės, skolintis nesinori, nes atiduoti palūkanų pavidalu reikės daug. Jeigu mažos, skolintis apsimoka, nes grąžinti reikės tik tai, kas buvo pasiskolinta.
Todėl klasikinė ekonomikos ir finansų teorija sako, kad kuo mažesnės palūkanos, tuo pinigai pigesni, tuo visi daugiau jų turi, tuo gyvesnė ekonomika. Paprasta.
Tad nieko keista, kad centriniai bankai, siekdami po krizės atgaivinti valstybių ekonomiką, pradėjo visomis išgalėmis bandyti mažinti palūkanų normas.
Iš pradžių buvo mažinamos bazinės palūkanos – tos, už kurias gali skolintis bankai. Vėliau, joms beveik pasiekus nulio ribą, į rinką buvo pradėti leisti nauji pinigai. Kaip palūkanų mažinimas, pinigų kiekio didinimas juos nupigina.
Tačiau atsigavimas užtruko per ilgai, o, pavyzdžiui, Europoje įvykę papildomi sukrėtimai perspektyvas padarė dar niūresnes. Todėl ir toliau buvo tęsiama pinigų kiekio didinimo (vadinamojo kiekybinio lengvinimo) ir nulinių palūkanų pinigų politika.
Būtent todėl šiuo metu susidarė padėtis, kai visi su paskolomis susiję produktai neduoda jokių palūkanų. Centrinių bankų veiksmai pinigus padarė iš esmės nemokamus.
Pavyzdžiui, jūsų indėlis banke yra paskolos produktas. Jūs skolinate pinigus bankui ir už tai gaunate palūkanas. Bet bankas rinkoje skolina beveik nemokamai. Tad ir jūs už paskolą bankui nieko negaunate.
Lietuvoje indėliai yra populiariausia ir plačiausiai paplitusi investicijų bei taupymo forma. Nemažai Lietuvos gyventojų net nelabai įsivaizduoja kitų taupymo būdų.
Tenka ir primokėti
Todėl derėtų pasvarstyti, ką galima rinktis, kai indėliai nebeduoda jokios grąžos.
Turbūt antras po indėlių žinomiausias investicinis produktas yra obligacijos.
Tai yra skolos vertybiniai popieriai, kurių emitentas įsipareigoja nustatytais periodais mokėti nustatyto dydžio išmokas, o termino pabaigoje išmokėti nustatyto dydžio sumą.
Galimos ir kitokios obligacijų modifikacijos, tačiau čia apibūdintas variantas yra dažniausias. Paprastai tariant, obligacija yra ta pati paskola, tiktai kitokios formos.
Šiuo metu obligacijos turi tokį pat trūkumą kaip ir indėliai: iš tiesų jos nesuteikia grąžos. O kai kurių saugiausiomis laikomų obligacijų palūkanos net yra neigiamos. Antai pirkdami 5 metų trukmės Vokietijos obligacijas už malonumą jas palaikyti turėsite dar ir primokėti šiai valstybei.
Juk, kaip jau minėta, mažos palūkanos kerta visų paskolų produktų pajamingumui.
Nesvarbu, ar tai būtų indėlis, ar fizinio asmens paskola kitam fiziniam asmeniui, ar obligacija. Jei palūkanų normos yra arti nulio, visų šių produktų grąža irgi artima nuliui.
Galima patirti nuostolių
Tačiau, skirtingai nei indėliai, obligacijos turi papildomos rizikos: jų kaina antrinėje rinkoje gali keistis.
Pirma laiko nutraukdami indėlio sutartį tiesiog negausite palūkanų, o anksčiau, nei numatyta, pardavę obligaciją galite patirti ir nuostolių.
Dabar tai ypač tikėtina, nes obligacijų kainos nuo teorinių didžiausių nutolusios minimaliai (skirtingai nei akcijos, obligacijos gali turėti teorinę maksimalią kainą).
Galiausiai obligacijos yra apmokestinamos. Net ir išlaikius ją iki termino pabaigos, reikės susimokėti už kiekvieną gautą palūkanų išmoką. O tai dar labiau mažina obligacijų pelningumą.
Todėl šiuo metu saugios obligacijos yra blogesnis ir gerokai rizikingesnis taupymo būdas nei indėliai. Protingiau, nepaisant sumos, turėti daugiau pinigų neduodantį indėlį nei pirkti tariamai saugias obligacijas.
Paaiškėja per ilgą laiką
Kitas gerai žinomas finansinis produktas yra akcijos. Tai yra nuosavybės vertybinis popierius, suteikiantis teisę į įmonės dalį.
Jo kaina laisvai svyruoja rinkoje, jis neturi jokio termino ir gyvuoja tol, kol įmonė nebankrutuoja arba visuotinio akcininkų susirinkimo metu nėra nusprendžiama visas akcijas išpirkti ir iš akcinės bendrovės tapti uždarąja akcine bendrove.
Akcijos dažnai siejamos su spekuliantais ir rizikingais investuotojais, mat jų kainų svyravimo amplitudė yra (bent jau istoriškai) kur kas didesnė nei obligacijų. Tačiau tai nėra visiškai tikslu ir teisinga.
Didelių ir žinomų įmonių akcijų kaina per ilgą laikotarpį beveik visuomet auga. Jei stambi ir puikiai pasaulyje žinoma įmonė nebankrutuoja, po 5, 10 ar 15 metų jos akcijų nominalioji kaina beveik visuomet bus didesnė, nei yra šiandien.
Pranašumas akivaizdus
Be to, didelės ir pelningos įmonės moka dividendus, kurių grąža šiuo metu vis dar nėra maža.
Pavyzdžiui, „Mercedes“ automobilius gaminančios „Daimler“ dividendų metinis pajamingumas šiandien siekia 2,69 proc. Tai vos ne 30 kartų daugiau, nei siūloma už Lietuvos vienų metų trukmės skolos vertybinius popierius.
Tad nusprendus nusipirkti „Daimler“ akcijų ir jas laikyti ilgą laikotarpį, galima lengvai kasmet kaupti po 2,5–3 proc. investuotos sumos. Be to, visai realu fiksuoti pelną iš kainos pokyčių, jei laikymo periodas bus ilgas.
Nors tai tiktai šių eilučių autoriaus asmeninė nuomonė, yra pagrindo teigti, jog tam tikrų įmonių akcijos šiuo metu yra saugesnė investicija nei daugelis rinkoje siūlomų obligacijų.
Tiesa, būtina suprasti, kad kalbama ne apie Vilniaus biržoje kotiruojamas įmones, o apie didžiausius ir visame pasaulyje jau ne vieną dešimtmetį puikiai žinomus vardus.
Pagelbėja profesionalai
Dar vienas daugeliui žinomas ir visiems prieinamas, tačiau tik mažumai patinkantis produktas yra investiciniai fondai.
Šis finansinis instrumentas daugeliui nėra priimtinas dėl papildomų mokesčių: reikia susimokėti už pirkimą, pardavimą ir valdymą.
Kažkodėl Lietuvos gyventojams tai atrodo neteisinga.
Tačiau pirkdami fondo vienetus gaunate profesionalią komandą, kuri jį valdo ir stengiasi uždirbti kuo daugiau. Jums nereikia rinktis atskirų aktyvų: užtenka pasirinkti norimą strategiją ir kryptį.
Nereikia rūpintis matematiniais modeliais, skirtais optimaliai portfelio alokacijai. Nereikia galvoti apie teisingą diversifikavimą, aktyvų pasiskirstymą.
Fondai šiuo metu neprofesionaliam investuotojui yra viena geriausių išeičių. Susidėliojus portfelį iš skirtingų krypčių fondų (pavyzdžiui, vienas investuoja į Europos akcijas, kitas – į JAV obligacijas, trečias – į viso pasaulio įmonių obligacijas), galima tikėtis tiek šiam laikotarpiui solidaus pajamingumo, tiek gero rizikos valdymo.
Tik nedidelė dalis patyrusių investuotojų patys sugebėtų portfelį susidėlioti geriau nei profesionalūs fondų valdytojai.
O paprastiems smulkiesiems investuotojams ir taupytojams apie tokias galimybes galima tik pasvajoti.
Todėl, kad ir kaip nepatiktų mokesčiai, kiekvienam, neturinčiam patirties, tiesiog būtina rimtai pagalvoti apie investicijas į įvairius fondus.
