Šiuo klausimu ne kartą pasisakė 2011 metų Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas, taip pat – ir vienoje iš savo paskutinių knygų „The Price of Inequality“(„Nelygybės kaina“).
Nelygybės mechanizmą aprašo daug triukšmo sukėlusi prancūzų ekonomisto Thomo Piketty knyga „Le Capital au XXIe siècle“ („Kapitalas XXI amžiuje“). Tarp šią svarbią problemą nagrinėjančių mokslininkų yra ir Prinstono universiteto profesorius, Adamo Smitho žemietis škotas Angusas Stewartas Deatonas.
Skirdamas jam premiją „už vartojimo, skurdo ir socialinės gerovės problemų analizę“ Nobelio komitetas tam tikra prasme patvirtino tendenciją: ekonomikos mokslai vis dažniau gvildena klausimus ne apie tai, kaip turtinguosius dar labiau praturtinti, o apie tai, kaip padėti vargšams išbristi iš skurdo liūno. Jūsų dėmesiui Nobelio premijos laureato įvairiu laiku išleistų knygų ir tyrimų išvados.
Materialinė parama skurstantiems – mesti pinigus kaip į balą
Paskutinėje savo knygoje „The Great Escape: Health, Wealth, and the Origins of Inequality“ („Didysis pabėgimas: sveikata, turtas ir nelygybės ištakos“) A.S.Deatonas analizuoja šalies žmonių sveikatos klausimus, glaudžiai siedamas juos su skurdžiausių pasaulio šalių ekonomika.
Autorius tvirtina, kad tiesioginė Vakarų materialinė pagalba Afrikai didžia dalimi neatneša naudos.
Atitinkamus biudžetus reikia mažinti. A.S.Deatonas primena, kad sveikatos pagerėjimo Vakarų šalyse pagrindinė priežastis buvo ne tiek asmeninės gerovės augimas, kiek pažanga miestų komunaliniame ūkyje, medicinos atradimai. Juodasis kontinentas – pagrindinis Vakarų labdaros objektas – taip pat nesprendžia savo problemų gaudamas finansavimą iš užsienio.
Šie pinigai pailgina ne vietinių gyventojų gyvenimo trukmę, o šalis valdančių korumpuotų režimų egzistavimą. Todėl jie gali sau leisti neplėtoti ekonomikos ir negerinti gyvybiškai svarbių socialinių paslaugų teikimo.
Nėra reikalo netgi surinkti mokesčius iš gyventojų – pinigai patys plaukia į jų rankas. Galbūt užsienio pagalba ir išgelbėjo milijonus gyvybių neturtingose šalyse, samprotauja ekonomistas, bet jos poveikis negali būti vadinamas sisteminiu: ji retai veda prie teigiamų pokyčių nacionalinėse sveikatos priežiūros sistemose.
Statistikos pasiekimai kovoje su skurdu dar nepadaro šalies turtingesnės
Savo veikale „Data and Dogma: The Great Indian Poverty Debate“ („Duomenys ir dogma: karšti ginčai dėl indų skurdumo“, 2005) A.S.Deatonas įrodinėja nepriklausomų statistinių duomenų analizavimo svarbą blaiviam šalyje vykdomų ekonominių reformų sėkmingumo įvertinimui – ypač priemonių kovai su skurdu.
Indijoje, kur vargšai skaičiuojami šimtais milijonų, vyriausybė įnikusi į pernelyg optimistines statistines ataskaitas, iš kurių atrodo, kad valdžia efektyviai sprendžia šią problemą.
Autorius rašo apie vyriausybės pateikiamų duomenų visišką neatitikimą nepriklausomų vertintojų gautiems rezultatams, o taip pat apie tai, kad aklas tikėjimas oficialia informacija vertinant reformų rezultatus duoda iškreiptą vaizdą ir klaidingus stimulus politikams.
Laimės nenusipirksi brangiau kaip už 75 tūkstančius dolerių per metus
A.S.Deatonas prieš penkerius metus drauge su kitu Prinstono mokslininku, JAV psichologu Danieliu Kahnemanu atliko tyrimą ir jį apibendrino veikale „High Income Improves Evaluation Of Life But Not Emotional Well-Being“ („Didelės pajamos pagerina gyvenimo kokybę, bet ne emocinę savijautą“).
Čia jis išveda magišką skaičių – 75 tūkstančiai JAV dolerių žmogaus metinių pajamų. Remdamiesi „Gallup“ tyrimų rezultatais (apklausus 450 tūkstančių amerikiečių buvo nustatytas gerovės indeksas – „Gallup-Healthways Well-Being Index“) autoriai paskaičiavo, kad būtent tiek vidutiniškai reikia JAV piliečiui, kad jis jaustų pasitenkinimą savo gyvenimu. Žinoma, galima uždirbti ir daugiau, bet, kaip pastebi A.S.Deatonas, „pajamų padidėjimas per 75 tūkst. dolerių turi mažą įtaką kasdieninei žmonių nuotaikai, nors ir sužadina jausmą, kad jų gyvenimas yra laimingesnis“.
Parengė Leonas Grybauskas
