Terminuotųjų indėlių skaičius išaugo ir vis tebeauga, nors palūkanos susitraukusios kone iki nulio. Tie, kurie ima paskolą būstui, jau kitokie nei tie, kurie tokiam pirkiniui ryžosi 2005–2006 metais. Ir ko lietuviams reikėtų mokytis iš skandinavų?
Apie visa tai – pokalbis su banko „Nordea“ Lietuvoje vyriausiuoju ekonomistu, Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovu Žygimantu Mauricu.
– Lietuviai labiausiai iš Baltijos šalių trijulės linkę taupyti?
– Vienareikšmiškai taip. Galbūt ne tiek taupyti, kiek nelinkę skolintis.
Tai susiję ir su mūsų šalies istorija. Vakarietiška finansų sistema, leidžianti gauti ilgalaikes paskolas, tarp jų – būsto, pirmiausia atėjo į Estiją, paskui į Latviją, o galiausiai į Lietuvą. Skandinavų bankai mūsų šalyse kūrėsi po 1998-ųjų krizės.
Tad estai ir latviai jau buvo spėję gerokai prisiskolinti iki 2008-ųjų krizės. Estai skolinosi ir jai atsitraukus – įsivedė eurą, ekonomika jau buvo stabilesnė, tad ir skolinimosi aplinka buvo palankesnė. Latviai taip pat iki 2008-ųjų buvo daugiau pasiskolinę.
O lietuviai nespėjo tiek prisiskolinti, mes ir dabar vengiame skolintis. Lietuvos namų ūkiai turi 33 proc. daugiau indėlių nei paskolų, o kur dar santaupos kojinėse! Estai turi 25 proc. daugiau paskolų nei indėlių, o latviai paskolų ir indėlių turi daugmaž vienodai. Tad mūsų situacija išskirtinė.
– Kam mes daugiausia skolinamės?
– Didžiausią dalį paskolų Baltijos valstybėse sudaro būsto paskolos.
Didelė dalis jų paimta 20 ir daugiau metų, didžiausia dalis – maksimaliam 30 metų periodui. Kadangi sumos nemažos, būsto paskolos sudaro didžiąją paskolų portfelio dalį.
Taip pat išsimokėtinai perkami automobiliai, buitinė technika. Na, ir trečiasis segmentas – vartojimo paskolos, tačiau pastaruoju metu jos nėra populiarios. Prieš krizę paskolos būdavo imamos net atostogoms, dabar tokių dalykų iš esmės nebūna.
Nerimą kelia tai, kad lietuviai neretai naudojasi greitųjų kreditų bendrovių paslaugomis, bet iš jų dažniausiai skolinamasi, kai prispiria bėda.
– Ar skiriasi dabar besiskolinantys žmonės nuo tų, kurie žengė tokį žingsnį iki 2008-ųjų krizės?
– Prieš krizę skolintis būstui buvo santykinai lengva, nes dar nebuvo įvesti Atsakingojo skolinimosi nuostatai, o ir komerciniai bangai lengviau atverdavo savo pinigų aruodus. Tuomet skolindavosi jaunesni žmonės, sukaupę mažesnį pradinį įnašą.
Pagrindinis motyvas skolintis buvo teigiami lūkesčiai. Žmonės svarstydavo: jei pernai atlyginimą pakėlė 20 proc., užpernai – taip pat, ir kitais metais tiek pat pakels.
Prieš krizę didžiausia grupė besiskolinančiųjų būstui buvo 25–30 metų žmonės, nors nemažai buvo ir vos 20–25 metų. O dabar didžiausias būrys tų, kuriems 30–35 metai. Tarp jų nemažai tų, kurie pirmąjį būstą pirko prieš 10 metų, o dabar parduoda, mat jis dažniausiai yra mažas, nelabai patogioje vietoje, ir perka naują geresnį būstą. Be to, jie turi sukaupę pinigų juodai dienai.
Kaip rodo mūsų statistika, yra daug klientų, kurie turi ir nemažą paskolą, ir nemažą indėlį. Atrodytų, kad tai neracionalu – geriau mažiau skolintis ir mažiau mokėti palūkanų, tačiau žmonės labiau vertina saugumo elementą. Jie geriau turės 10–20 tūkst. eurų santaupų, 80 tūkst. eurų paskolą ir žinos, kad praradę darbą turės iš ko gyventi ir mokėti paskolą bent metus. Taip jie gali būti tikri, kad nepateks į keblią padėtį.
Dabar sunkiau pasiskolinti būstui, nes pastaraisiais metais reikalaujama turėti didesnį pradinį įnašą.
Atsakingojo skolinimosi nuostatai buvo labiausiai skirti tam, kad atėjus kitam ekonomikos ciklui, jai atsigavus, vėl neužliptume ant to paties grėblio.
Matome, kad žmonės vis drąsiau pradeda atverti pinigines, be to, į bankus jau ateina naujosios kartos, kuri nepatyrė krizės, atstovai – jos metu jie buvo tiesiog per jauni. Jie dabar mato ekonomikos kilimą, atsigaunantį statybos sektorių, tad nori turėti viską čia ir dabar ir tas noras žmogiškai suprantamas. Atsakingojo skolinimosi nuostatai ir atvėsina tą karštą kraują.
– Kas į nekilnojamąjį turtą investuoja dabar?
– Tai kelių kategorijų žmonės. Pirma, tie, kurie pirko būstą prieš euro įvedimą grynaisiais pinigais, nemaža dalis tarp jų – emigrantai.
Daug kas manė, kad jau įvedus eurą nekilnojamojo turto rinka trauksis, tačiau pasiūla buvo nemaža, tad atsiradus galimybei rinktis, stabilizavusis ekonominei padėčiai, pradėjus kilti darbo užmokesčiui vis dažniau pradėta pirkti būstą imant paskolą.
2015 metai buvo pirmosios kregždės, tiksliau, nupenėtos žąsys, kai iš neigiamo paskolų portfelio augimo pasiekėme pliusą.
– Sakėte, kad lietuviai linkę taupyti ir kojinėse. Kiek pinigų į jas sugrūsta?
– Sunku suskaičiuoti. Juolab esame euro zonos dalis, tad nežinia ir kieno tos kojinės – ar tik lietuvių, kurie gyvena ir dirba Lietuvoje, ar ir tų, kurie emigravę, bet planuoja grįžti. Nemažai yra ir sezoninių emigrantų, tarkim, išvykstančių laikinai uždarbiauti į Norvegiją.
Geras indikatorius buvo, kai įvedant eurą Lietuvoje indėlių procentiškai padaugėjo labiausiai, lyginant su Latvija ir Estija, kur indėlių bei pinigų einamosiose sąskaitose, keičiantis valiutai, taip pat reikšmingai daugėjo. Tai rodo, kad lietuviai kojinėse turėjo daugiausia pinigų.
– Jei ne euro įvedimas, indėlių būtų daugėję?
– Žinoma. Tai viršijo mūsų lūkesčius, mat ir po euro įvedimo indėlių augimas tebėra spartus.
– Kas skatina žmones laikyti banke indėlius, kai palūkanos iš esmės nulinės?
– Lietuvoje žmonių, kurie planuoja didesnės vertės pirkinius, dalis yra labai didelė, iš esmės šis rodiklis procentiškai yra aukščiausias pokriziniu laikotarpiu, jis yra toks pat aukštas kaip ir 2005–2006 metais.
Dažniausiai tie, kurie planuoja pirkti naują automobilį ar net virtuvės įrangą, jau turi sukaupę pirkiniams reikalingą sumą ir ją laiko indėliuose. Spontaniškai brangūs daiktai paprastai neperkami.
Žmonės kaupia pinigus didesniems pirkiniams, tarp jų – ir būstui. Šiuo metu rinkoje yra daug rezervuotų butų, už kuriuos jau sumokėtas pradinis įnašas. Tad galima spėti, kad jiems galutinai įsigyti bus imamos paskolos.
Didelė dalis tų pinigų, kurie įvedant eurą iš kojinių nukeliavo į bankus, kad nereikėtų rūpintis valiutos keitimu, taip ir liko sąskaitose, jie laikomi juodai dienai. Palūkanų už juos negauni, tačiau ramu, žinai, kad prireikus galėsi tuos pinigus panaudoti.
Įdomu, kad du trečdalius savo lėšų žmonės laiko einamosiose sąskaitose. Anksčiau du trečdalius ar net 80 proc. pinigų jie laikydavo terminuotuosiuose indėliuose, o einamosiose sąskaitose turėdavo palyginti nedideles lėšas. Juk indėlių palūkanos siekė ir 5–6 procentus, o einamosios sąskaitos generuoja nulinę grąžą. Dabar tokio skirtumo iš esmės nelikę. Dėl Europos centrinio banko politikos finansų institucijos gali pasiūlyti arba labai žemas palūkanas, arba išvis nulines.
Žmonės nebeturi motyvacijos taupyti laikydami indėlius arba tai sąmoningas pasirinkimas turėti galimybę juos išleisti spontaniškiems pirkiniams. O tai jau tiksinti bomba.
Indėlis šiuo aspektu suteikia saugiklių.
– Galima tikėtis, kad artimiausiu metu indėlių palūkanos augs?
– Niekada nereikia atmesti tokios galimybės. Kai ekonominė padėtis pradeda gerėti, atitinkamai didėja ir palūkanos. Geras pavyzdys – Jungtinės Amerikos Valstijos, ten palūkanos jau pakeltos iki 0,5 proc.
Euro zonos ekonomika neatrodo prastai, tačiau yra tam tikrų politinių trikdžių – pabėgėlių krizė, Rusijos krizė, britų galimas pasitraukimas iš Europos Sąjungos. Tačiau jei šios grėsmės atsitrauks, manau, tik laiko klausimas, kada palūkanos paaugs. Tiesa, teks kiek palaukti. Manau, galėtume kalbėti tik apie 2018-uosius.
Svarbu, kad augtų ir indėliai, ir paskolos, tačiau indėliai turėtų augti kiek sparčiau, kad neužliptume ant to paties grėblio, kaip 2005-aisiais, kai paskolos augo 20 proc. per metus, o indėliai – 10 proc.
Būtina pusiausvyra. Mat kai indėliai auga, o paskolos ne, taip pat nesveika ekonomikai. Tuomet, jei niekas nesiskolina būstui, stoja statybos, žmonės netenka darbo – krizės metais didelė bedarbių dalį sudarė statybininkai.
Svarbu, kad tiksinti bomba nesprogtų, mat sprogdama vėl ištaškytų ekonomiką.
– Ištikus krizei ekonomistai kalbėjo apie tai, kad juodai dienai būtina turėti santaupų, siekiančių šešių ar bent trijų mėnesių atlyginimo dydį. Kiek lietuviai turi sukaupę nelaimės atvejui?
– Duomenys optimizmo nesuteikia. Per 50 proc. namų ūkių išvis neturi santaupų, kuriomis galėtų padengti didesnės vertės nenumatytas išlaidas, tarkim, tūkstančio eurų.
Tai nemažas iššūkis. Lietuva tuo labai skiriasi nuo Skandinavijos šalių. Šių šalių gyventojai yra bene labiausiai pasaulyje prisiskolinę, tačiau jų santaupos taip pat kone didžiausios. Tarkim, vidutinis suomis yra pasiskolinęs apie 5 kartus daugiau nei vidutinis lietuvis, tačiau santaupų turi per 10 kartų daugiau.
Kiek reikia būti sukaupusiam juodai dienai, priklauso ir nuo gyvenimo būdo, ir nuo finansinių įsipareigojimų. Tarkim, šeimai gali prireikti sutaupytų pinigų ir vaikų mokslams, būreliams, gydymo paslaugoms, o jei dar paimta paskola būstui ar automobiliui? Tuomet, žinoma, saugiau, kai sukaupta suma juodai dienai siekia metų išlaidų dydį.
Juolab kad Lietuvoje socialinės apsaugos sistema neveikia taip, kaip turėtų.
Skandinavijos valstybėse netekęs darbo gauni nedarbo draudimą. Lietuvoje vidutinė nedarbo išmoka siekia 180 eurų.
