Ekonomisto tvirtinimu, bet kuri valdančioji partija yra labai suinteresuota skolintis, kad galėtų finansuoti savo prioritetus, juolab kad nebūtinai ji pati privalės padengti sąskaitas. Todėl gali būti, kad išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija (nepaisant to, kiek konservatyvi ji bus), siekdama finansuoti savo mokesčių ir biudžeto išlaidų politikos prioritetus, imsis aktyviai didinti biudžeto deficitą.
Tiksliausią modelį, padedantį suprasti valstybės biudžeto deficitą demokratinėse valstybėse, anot K. Rogoffo, XX a. 9-ajame dešimtmetyje pasiūlė italų mokslininkai Alberto Alesina ir Guido Tabellini, taip pat beveik tuo pačiu metu – švedai Torstenas Perssonas ir Larsas Svenssonas. Nors jų požiūriai šiek tiek skiriasi, tačiau pagrindinė mintis yra tokia pati: pinigai dalijami draugams tol, kol įmanoma. Jei vėliau, kai į valdžią ateina opozicinė partija, pinigų įvairioms išlaidoms yra likę mažai – ką gi, tenka tik apgailestauti.
Šio modelio pagrįstumą patvirtina pastarojo meto JAV ekonominė istorija, kuri padeda suprasti, kiek, K. Rogoffo nuomone, absurdiški yra teiginiai, kad respublikonai visada siekia subalansuoti biudžetą, o demokratai visada linkę išlaidauti ne pagal šalies galimybes. XX a. 9-ajame dešimtmetyje konservatyviosios visuomenės dalies garbinamas Ronaldas Reaganas buvo pasirengęs toleruoti didžiulį deficitą, kad galėtų finansuoti savo plataus užmojo mokesčių mažinimo planus; ir jis tai darė tuo laikotarpiu, kai skolintis nebuvo pigu.
XXI a. pradžioje kitas respublikonų prezidentas George`as W. Bushas iš esmės sekė R. Reagano pėdomis – toliau mažino mokesčius ir paskatino spartų deficito augimą. 2012 m., kai tarp respublikonų kontroliuojamo Kongreso ir demokratų prezidento Baracko Obamos ypač paaštrėjo konfliktas dėl deficito ir valstybės skolos, tuometinis respublikonų kandidatas į prezidentus Mittas Romney pateikė ekonominį planą, kuriame, siekiant finansuoti mokesčių mažinimą ir didesnes karines išlaidas, buvo numatytas itin didelis deficitas.
Antra vertus, rašo K. Rogoffas, demokratų prezidentas Billas Clintonas, kurio valdymą daugelis ekonomikos mokslininkų vertina kaip ypatingai sėkmingą, iš tiesų užtikrino viešųjų finansų perteklių. XX a. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje kai kurie mokslininkai net ėmė svarstyti, kaip toliau funkcionuotų tarptautinės rinkos, jei JAV vyriausybė palaipsniui išmokėtų visas savo skolas. Tačiau, kai G. W. Bushas ėmė įgyvendinti mokesčių mažinimo politiką ir pradėjo brangiai kainavusius karus, toks klausimas apskritai liko tik teorinis.
Tad kas lemia, kad deficitas neima nekontroliuojamai didėti, kai vienos kitas valdžioje keičiančios partijos daug skolinasi, kad padėtų savo rėmėjams? Stiprios demokratijos šalyse, tokiose kaip Jungtinės Valstijos ar Jungtinė Karalystė, kolektyvinėje atmintyje saugoma svarbi informacija apie tai, kokių problemų gali kilti dėl valstybės skolos, todėl sistemoje užtenka politinės valios laikas nuo laiko skolos santykį su BVP mažinti. Tačiau net JAV ir Jungtinėje Karalystėje biudžeto deficitas nėra idealus ir neutralus ekonomikos skatinimo būdas, kaip teigiama klasikiniuose keinsistiniuose modeliuose. Iš tiesų deficitas beveik visada yra negailestingų politinių kovų dėl fiskalinių prioritetų rezultatas, teigia K. Rogoffas.
Žinoma, priduria jis, nuolat kintančiame pasaulyje didelės skolos aptarnavimo sąnaudos ilgainiui gali keistis. Štai ištisus dešimtmečius mažėjusios palūkanų normos pastaruoju metu staiga vėl ima augti.
Skirtingi požiūriai į riziką yra vienas iš svarbiausių veiksnių nuolatinėje polemikoje dėl to, kokio masto ekonomikos skatinimas yra tinkamiausias. Dar visai neseniai daugelis kairuoliškos pakraipos ekonomikos ekspertų pasisakė už didelio masto fiskalinių paskatų taikymą Jungtinėse Valstijose, tačiau atrodo, kad savo nuomonę jie pakeitė per naktį (konkrečiai – per naktį, kai rinkimus laimėjo D. Trumpas). Ir niekas tiksliai nežino, kaip būtų galima tinkamai suderinti skolinimąsi ir ekonomikos skatinimą.
Nobelio premijos laureatas ekonomistas Thomas Sargentas neseniai teigė, kad optimalus skolos lygis JAV yra labai arti nulio, tačiau jis nerekomendavo mėginti tokį lygį pasiekti artimoje ateityje, atsižvelgiant į tai, kad dabar JAV valstybės skola sudaro per 100 proc. BVP. T. Sargento rekomendacija kertasi su nuomone (neseniai išsakyta ir žurnalo „The Economist“ įžanginiame straipsnyje), kad vietoj mėginimų stabilizuoti skolos dydį visos išsivysčiusios šalys turėtų sekti Japonijos pavyzdžiu (Japonijoje valstybės skola sudaro per 140 proc. BVP – tai didžiausias rodiklis tarp išsivysčiusios ekonomikos valstybių).
Jei D. Trumpo valdymui bus būdingas plataus masto skolinimasis, spartesnis ekonomikos augimas ir didesnė infliacija, tai labai tikėtina, kad pasaulyje smarkiai išaugs palūkanų normos, o dėl to bus daromas didelis spaudimas silpniausioms pasaulio ekonominės sistemos grandims (pavyzdžiui, Italijos viešojo sektoriaus skolinimosi poreikių tenkinimui), taip pat besiformuojančių rinkų įmonių galimybėms skolintis. Iš augimo JAV naudos turės daugelis šalių, jei tik D. Trumpas nenuspręs tuo pačiu pradėti riboti prekybos laisvės. Tačiau visiems tiems, kas tikisi, kad palūkanų normos liks mažos, nes esą konservatyvios pakraipos valdžia deficitą vertina neigiamai, vertėtų prisiminti istoriją.
