Pareikalavus pardavėjas turgavietėje privalo išduoti pirkimo dokumentą, todėl, perkant brangesnius daiktus, reikėtų tokio dokumento prašyti, nes tai gali padėti apginti savo teises, įsigijus nekokybišką daiktą. Taip LRT RADIJUI sako Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) Produktų saugos ir kokybės departamento direktorius Arvydas Naina.
Anot specialisto, įsigijus nekokybišką prekę ir norint atgauti pinigus, svarbu atsiminti ir kelis esminius dalykus. Pavyzdžiui, užsisakant prekes internetu, jas derėtų patikrinti atsiimant. Taip pat svarbu vadovautis instrukcijomis. „Paprastai instrukcijos skaitomos dviem atvejais – jeigu žmogus neturi ką skaityti arba jau sugadino“, – pastebi A. Naina.
– Ar pastaraisiais metais daugėja pranešimų apie nekokybiškas paslaugas ir prekes?
– Tas skaičius nuo 2010 m. gana stabilus – per metus gauname apie 4–4,5 tūkst. skundų. Tai gana didelis skaičius. Paklausimų – apie 20 tūkst. Žmonės klausia, kaip elgtis, jeigu nusipirko nekokybišką daiktą, informuoja apie pastebėtus nekokybiškus, nepaženklintus, be instrukcijų ne maisto produktus, kartais ir apie nesaugius. Mums ta informacija labai praverčia tiriant rinką ir išeliminuojant tokius produktus.
– Vis dėlto su kuo tai sietumėte? Ar kuo toliau, tuo labiau pasaulyje viskas padirbinėjama, gaminama nekokybiška produkcija?
– Manau, kad vis dėlto yra du lazdos galai. Viena, gamintojas suinteresuotas pagaminti pigiau, o parduoti brangiau. Antra, vis dėlto perkamoji galia pas mus nėra tokia didelė, ieškome pigesnio produkto. Pigesnis produktas paprastai būna ir prasčiau pagamintas, ir medžiagos panaudotos prastesnės.
– LRT RADIJO klausytojas įsitikinęs, kad šiais laikais nekokybiška beveik viskas, pradedant maisto produktais ir baigiant baldais. Kaip vertinate tokią poziciją?
– Čia yra įdomių dalykų. Žinoma, yra ir nekokybiškų baldų, bet vis dėlto mums patinka nusipirkti spintelę už 20 eurų. Savaime suprantama, kaip ji pagaminta. Baisesnis dalykas – yra gana daug nesaugių baldų. Rinkoje tai prižiūrime. Ypač nestabilūs baldai į vaikų kambarius.
Kitas dalykas, JAV buvo keli pranešimai, kad baldai nukrito ant vaikų. Pradėjus aiškintis nustatyta, kad nebuvo vadovaujamasi instrukcijomis. Yra tos vadinamosios sunkiosios komodos, kurių ir du vyrai neapvers. Tačiau yra tos lengvutės, kurių instrukcijose visada parašyta, kad būtina tvirtinti prie sienos, tam duodamos detalės.
Pas mus lygiai taip pat, paprastai instrukcijos skaitomos dviem atvejais – jeigu žmogus neturi ką skaityti arba jau sugadino. Pats kelis kartus tai mačiau. Sakiau – palaukit, toks baldas turi būti pritvirtintas. O man atsakė – ai, čia kažkokių detalių dar liko.
Kalbant apie kokybę, yra įvairių baldų, būna surinkimo klaidų, bet, sakykime, kokybė vidutiniška.
– Kaip nekokybiškos prekės patenka į rinką? Juk turi būti sertifikatai, viskas keliauja per mutinę. Tikimės, kad muitininkai patikrina tą produkciją, kuri įvežama į Lietuvą.
– Žinoma, dokumentus tikrina ant sienų, bet didesnė dalis daiktų pakliūva per didžiuosius Europos uostus. Pas mus, Lietuvoje, sudaromi tokie rizikos profiliai – jeigu tam tikros prekių grupės kerta sieną, muitinėje jos sustabdomos pagal 765 reglamentą. Per tris dienas reikia įvertinti, ar prekės atitinka saugos reikalavimus.
Dažniausiai vertinama sauga. Nežiūrima į ženklinimą, ar yra dokumentai, ar gamintojas atliko visas prievoles. Žinoma, ir per sieną pakliūva, visko nepatikrinsi, bet vis dėlto per didžiuosius Europos uostus. Žinoma, pasitaiko ir Lietuvoje pagamintų nesaugių, nekokybiškų prekių, bet tai dažniausia pasitaiko, kai užsiimama netipiška veikla.
Pavyzdžiui, sėklų parduotuvės žiemą sugalvoja pardavinėti girliandas ar panašias prekes. Jie patys užsisako, nes turi daug prekybos centrų. Tada viskas ir prasideda. Vienais metais nekokybiškos girliandos iš sėklų parduotuvių buvo nustatytos bene penkios.
Vėlgi, iš elektros prekių daugiausia nesaugių būna šviestuvų, nes juos gamina dizaineriai. Labai gražiai pagamina, bet neįvertina saugos reikalavimų arba jų nežino. Šviestuvai yra gana didelė liga visoje Europoje. Kūrėjai nežino niuansų, neįvertina jų ir kyla gaisro pavojus.
– LRT RADIJO klausytojas pasakoja prieš metus nusipirkęs lauko girliandą, kuri šiemet sutrupėjo. Klausytojas sako už girliandą sumokėjęs 25 eurus ir patikrinęs, kad instrukcijoje būtų nurodyta, jog girlianda skirta kabinti lauke. Tačiau, kreipusis į pardavėją, buvo nurodyta, kad garantija galioja 14 dienų. Kaip reikėtų elgtis tokioje situacijoje?
– Pirmiausia, pardavėjas ne visai teisus, nes vartotojas gali kreiptis dvejus metus. [...] Kokybiškas prekes, (ypač tai aktualu avalynei) per 14 dienų galima išbandyti namuose, nenaudoti lauke ir grąžinti. Elektros prekėms, žinoma, 14 dienų terminas negalioja. Be to, šiuo atveju kalbame apie nekokybišką prekę. Tuo labiau, kad 25 eurus kainuojanti girlianda – tikrai brangi. Vartotojas bet kokiu atveju turi kreiptis.
– Tai kokie klausytojo šansai? Kur jis turėtų kreiptis?
– Įstatyme nurodoma taip: pirkėjas privalomai kreipiasi raštu į pardavėją. Jeigu kyla ginčas, tada jau kreipiamasi į VVTAT. Manau, kad bet koks pardavėjas pamatęs tokį daiktą po metų (jeigu daiktas tikrai buvo saugotas, nenumestas, nesulankstytas, nesupjaustytas) privalo grąžinti pinigus.
Kiekvienais metais gruodžio mėnesį vykdome programą ir tikriname tas girliandas. Patikrinti galima ir buitiškai – nuperki, įjungi, niekur nekabindamas, palauki. Jeigu laidai nešyla, jeigu kažkokių kibirkščiavimų nėra, galima kabinti. Tokį daiktą namuose kabinti nepatikrinus nelabai norisi, nors dabar atsirado daug brangesnės girliandos. Pirmiausia vis dėlto tikrinama gamybos kokybė, antra – laidų storumas.
– Kita turbūt didelė tema – kosmetikos priemonės ir žaislai.
– Taip, tai didelė tema ir tikrai labai rimta. Su kosmetika situacija gal kiek geresnė. Kalbant apie žaislus, kiekvienais metais vykdome programas. Tai darome ir šiemet. Pernai tikrinome garsinius žaislus, šiemet – chemines medžiagas žaisluose. Randamų pažeidimų skaičius vis dėlto išlieka didelis.
– Ar tokios prekės dažniausiai parduodamos internete, ar turgavietėje, ar parduotuvėse?
– Kai vykdome programas, jas planuojame atlikti ir turgavietėse, ir internetinėse parduotuvėse, ir prekybos vietose. Žinoma, turgavietėje daugiausia surandame [pažeidimų]. Tai reglamentuoja produktų saugos įstatymas. Ten už nesaugių produktų patekimą į rinką taikomos ekonominės sankcijos. Visos tos prekės turi būti sunaikintos.
– Kai žmogus turguje nusiperka kokią nors prekę, čekio dažniausiai neturi. Kokios jo galimybės kreiptis ir ieškoti teisybės?
– Kai perki smulkmeną, tai taip, bet turgavietėje, jeigu prekiaujama pagal verslo liudijimus, pareikalavus pardavėjas privalo išduoti pirkimo dokumentą. Taigi perkant brangesnį daiktą galioja lygiai ta pati tvarka, tik mokėjimo dokumentas šiek tiek kitoks.
– Klausytojas pasakoja internetinėje parduotuvėje įsigijęs dujinę viryklę. Nors pakuotė buvo nepažeista, pati viryklė buvo sulankstyta. Ką tokiu atveju gali padaryti pirkėjas?
– Jeigu sutartis sudaryta ne pirkimo vietoje, su retomis išimtimis per 14 dienų galima grąžinti visas prekes. Ir dujinės, ir elektros prekės per 14 dienų grąžinamos.
Žinoma, ši situacija nepavydėtina. Civiliniame kodekse yra toks straipsnis – rizikos perdavimas. Jeigu atveža pardavėjo atstovas prekę, vartotojas vis dėlto turi ją įvertinti, nes rizika vėliau pereina jam. Kitaip tariant, reikėtų išpakuoti iš karto.
– Bet, kaip klausytojas sako, pakuotė buvo nepažeista.
– Matote, čia pagrindinė skundų bėda – negalime nustatyti, kada buvo pažeista, ar vartotojas nešdamas laiptais numetė, ar vis dėlto jam jau atvežė tokią prekę. Nei kažkokių bandymų padarysi, nei ką. Liudytojus apklausti tik teismas gali, bet čia situacija labai bj
vartotojo teisėsauri.
– Bet kreiptis vis tiek reikėtų?
– Taip. Viskas įmanoma pasaulyje. Ir geranoriškai galima sutarti, todėl neverta iš karto nuleisti rankų, bet situacija nepavydėtina.
– LRT RADIJO klausytoja pasakoja įsigijusi Kinijoje pagamintą žaislą, kuriame buvo ir plastilinas. Tačiau plastilinas skleidė bjaurų kvapą. Klausytoja sako žaislą išmetusi ir nesikreipusi nei į pardavėją, nei į VVTAT, nes žaislas kainavo nedaug. Jeigu daiktas kainavo nedaug, gal ir neverta gaišti laiko, tačiau, žiūrint iš pilietinės pozicijos, gal vis dėlto reikėtų kreiptis ir pranešti?
– Iš tikro taip. Tokius produktus patikrinti nėra labai sudėtinga. Kvapas – ne rodiklis, bet vienas iš pagrindinių [indikatorių]. [...] Šioje situacijoje tikrai reikėtų išlaikyti pilietišką poziciją ir vis dėlto informuoti apie nekokybišką prekę.
Dažnai kreipiasi vartotojai, kurie sako – neturiu kvito, bet įsigijau tokį daiktą. Rekomenduojame – jeigu nesunku, parašykite elektroniniu paštu, nufotografuokite ir atsiųskite nuotraukas, kad vis dėlto galėtume atpažinti tas prekes. Tikrai nemažai surandame nesaugių prekių. Vis dėlto prekių kiekis yra milžiniškas, asortimentas didelis. Visų jų nepatikrinsi, o vartotojas tai mato.
– Kur kreiptis, jei įsigijome nekokybišką prekę, mus apgavo ir pan.?
– Šiuo atveju, jeigu prekė nekokybiška, įstatyme nurodoma pirmiausia kreiptis į pardavėją, po to – į vartotojų apsaugos tarnybą. Jos skyriai yra visuose didžiuosiuose miestuose, iš viso – 10 skyrių. Jeigu norite rašyti skundą, internetinėje svetainėje gali rasti, kaip tai padaryti elektroniniu būdu. Taip pat ten yra papildoma medžiaga: reikalavimų sąvadai ir netgi atmintinės, kurios tikrai naudingos.
