„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis paskelbė savo idėją Lietuvai atsisakyti GPM, o vietoje jo didinti PVM tarifą ir įvesti naujų mokesčių, pavyzdžiui, automobiliams.
„Jis turi būti kompleksinis, progresyvus. Pavyzdžiui, galėtų būti bazinis mokestis – 50 eurų per metus visiems automobiliams, o po to jis progresyviai augtų, priklausomai nuo išmetamo anglies dvideginio, variklio galingumo ir kainos. Tokie trys papildomi komponentai galėtų didinti apmokestinimą. Galima būtų galvoti ir apie išimtis, tarkime, jeigu šeimoje yra du ar daugiau vaikų, ji galėtų turėti vieną neapmokestintą automobilį.
[PVM tarifas] priklausytų nuo to, kokį mokestį turėtume. Jei tai būtų automobilių mokestis, užtektų PVM didinti 2 procentiniais punktais. Jei norėtume sumažinti riziką, kad gyventojai apsipirkinės Latvijoje ar Lenkijoje, galima būtų nustatyti lengvatinį PVM tarifą visiems maisto produktams, tačiau PVM tarifą tada [vertėtų] didinti iki 25 proc.“, – dėsto ekonomistas.
Pasak N. Mačiulio, atsisakę GPM galėtume didžiuotis, kad esame valstybė, neturinti GPM, pasakytume, kad gyventojų pajamos yra šventos ir jų negalima apmokestinti.
Gilėtų pajamų nelygybė
Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas R. Lazutka teigia, kad atsisakius GPM, būtų atsisakyta pagrindinio instrumento, leidžiančio bent šiek tiek perskirstyti pajamas, mažiau paimant iš tų, kurie mažiau uždirba.
„GPM paprastai yra progresinis, Lietuvoje jis taip pat turi progresyvumo. Taikomas neapmokestinamas pajamų dydis, todėl [GPM] yra šiek tiek perskirstomas naudai tų, kurie uždirba mažai. Perskirstymas vyksta, kai žmonės moka mokesčius, iš kurių finansuojamos visiems prieinamos paslaugos, bet jas daugiau apmoka tie, kurie daugiau uždirba.
Jį pakeisti siūloma didesniu PVM, kuris yra regresinis, nes skaičiuojamas nuo vartojimui išleistų pinigų. Tie, kurie uždirba mažai, santykinai išleidžia daugiau [skaičiuojant] nuo gaunamų pajamų. Lietuvoje ir taip nemažai surenkama iš PVM, akcizų – vartojimo mokesčių, o tai prisideda prie nelygybės didinimo. Tiesa, nelygybė ilgą laiką Lietuvoje neatrodė problema“, – kalba R. Lazutka.
Pasak pašnekovo, GPM Lietuvoje ir taip nėra didelis – 15 proc. Šis instrumentas, ekonomisto teigimu, Lietuvoje mažai išnaudojamas, reikėtų kaip tik kalbėti apie didesnį jo diferencijavimą.
„Didesnėms pajamoms viršutinis tarifas galėtų būti didesnis, kaip yra kitose šalyse. Tačiau jei šio mokesčio atsisakysime, nelygybę dar labiau padidinsime“, – tikina pašnekovas.
Ekonomistė R. Vainienė taip pat pažymi, kad PVM mokestis yra regresyvus, daugiau uždirbantiems asmenims PVM našta yra mažesnė. Be to, pasak jos, tokie pokyčiai būtų tarsi baldų perstumdymas.
„Manau, esmė – ne mokesčių dizainas, nes tai – vieno mokesčio pakeitimas kitu, o mokesčių naštos dydis. Ypač darbo jėgos apmokestinimas. Jei siūlymas būtų panaikinti GPM ir atsisakyti dalies viešųjų funkcijų, kad nereikėtų nei PVM didinti, nei įvedinėti kitų mokesčių, tada galėčiau sakyti, kad pasiūlymas neblogas, nes šio mokesčio administravimas brangus ir sudėtingas. Tačiau, kai kalbama apie tokius techninius pakeitimus, tai tas pats, kas perstumdyti baldus kambaryje“, – kalba R. Vainienė.
Idėja patraukli dėl kelių priežasčių, bet jų – per mažai
Pasak R. Vainienės, ši idėja – greičiausiai vienas iš mėginimų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą pajamų gavimo momentu, tačiau per mažai apgalvotas.
„Sodros“ mokesčių nelabai gali karpyti, nes viskas susieta su išmokomis, pensijomis, sveikatos draudimo įmokos – tikslinis finansavimas, tad lieka GPM. Tačiau jis skirtas savivaldybėms finansuoti, tad tektų sugalvoti mechanizmą, kaip finansuoti savivaldybes.
Motyvų atsisakyti GPM būtų pora. Visų pirma – sudėtingas jo administravimas. PVM mokesčio atveju mokėjimo terminas nukeliamas [į tą metą], kada vartoji, todėl tai yra tam tikras žmogaus pasirikimas. O GPM sumokamas pajamų gavimo metu. Tačiau nepamatuota tai, kam teks galutinė našta, kad bus galutiniai laimėtojai ir galutiniai mokėtojai“, – sako R. Vainienė.
R. Lazutkos teigimu, idėja atsisakyti GPM skamba patraukliai, nes manoma, kad žmonės turėtų būti apmokestinami dėl to, kad eikvoja išteklius, o ne todėl, kad juos dirbdami kuria.
„Tačiau vartojimas Lietuvoje yra nemažai apmokestinamas ir negalima absoliutinti, kad bet kokį vartojimą reikia riboti. Negali juk riboti maisto vartojimo.
Antra priežastis, kodėl tokios idėjos kyla, yra Lietuvoje įsigalėjusi neoliberali ideologija, teigianti, kad bet koks valstybės įsikišimas yra blogis, ypač kai kalbama apie perskirstymą. Tai yra sovietmečio ideologijos baimė, nebrandžios visuomenės požiūris bei atstovavimas interesams tų, kurie gauna dideles pajamas.
Tačiau užtenka pasižvalgyti po pasaulį ir pamatysime, kad tokios idėjos nėra įgyvendinusi nei Vokietija, nei Prancūzija, nei Švedija. Tose šalyse, kurių gyventojai labiau išprusę ir neišgyveno sovietmečio, nepagąsdinsi žmonių, neįteigsi, kad perskirstymas yra blogis, o siekis mažesnės nelygybės būtinai veda į totalitarinę visuomenę“, – kalba R. Lazutka.
Už naudojimąsi automobiliu jau susimokame
Tiek R. Vainienė, tiek R. Lazutka sutaria: naudojimasis automobiliu Lietuvoje jau yra apmokestintas.
„Lietuvoje naudojimasis automobiliu jau yra apmokestinamas mokesčiais už degalus. Kuo daugiau žmogus važinėja, tuo daugiau sumoka. Lietuvoje papildomai įvesti automobilio turėjimo mokestį, mano galva, nėra prasminga, nes automobilis nėra prabangos prekė. Jei atsirastų toks mokestis, lygiagrečiai turėtų tapti patogesnis viešasis transportas, kuris šiuo metu labai prastai organizuotas tiek miestuose, tiek tarp jų.
Kuomet automobilis yra apmokestinamas per degalus, žmonės gali patys apsispręsti, kiek tą automobilį naudoti. Jei atsirastų automobilio mokestis, jį turėtų mokėti kiekvienas, net jei kažkur išvažiuoja kartą per mėnesį – tokiam žmogui automobilis būtų brangus. O žmogus, kuris neskaičiuoja išlaidų degalams, nesunkiai jį susimokėtų. Tačiau ir degalai pagal daugybės Lietuvos gyventojų pajamas yra labai brangūs, o didelę jų dalį sudaro mokesčiai“, – sako R. Lazutka.
Tuo metu R. Vainienė sako nematanti jokios prasmės apmokestinti daiktus.
„Kas dėl automobilių mokesčio, nematau nė vieno argumento, kodėl reikia apmokestinti daiktą. Daiktas yra blogas mokesčio objektas, nes jis negeneruoja pajamų. Tuomet galima apmokestinti batus, sukneles. Tai – labai senovinis dalykas. Juolab kad automobiliai yra apmokestinti degalų akcizais.
Jei automobilis nuomojamos, pajamos yra apmokestinamos. Geras mokesčio objektas yra pajamos, nes mes jas uždirbame, tai yra naujai sukurta vertė ir pajamų gavimo ar išleidimo metu galima jas apmokestinti“, – teigia R. Vainienė.
