Bazinių išmokų sistemos atsisakanti Suomija skelbia ketinanti apsvarstyti alternatyvius socialinės gerovės modelius.
Eksperimento Suomija ėmėsi 2017 metų sausį. Suomijos socialinio draudimo tarnyba „Kela“ atsitiktinai atrinko 2 tūkst. šalies bedarbių.
Nuspręsta dvejus metus jiems kas mėnesį vietoj bedarbio pašalpos mokėti 560 eurų (tokia yra vidutinė bedarbio pašalpa Suomijoje, atskaičiavus mokesčius), leidžiant užsidirbti ir papildomai.
Eksperimente dalyvauja 25–58 metų Suomijos piliečiai, kurie 2016-aisiais gavo bedarbio pašalpą. Jo tikslas – išsiaiškinti, ar bazinės mėnesio pajamos paskatina bedarbius grįžti į darbo rinką, imtis laikinų, mažai mokamų darbų. Mat, kaip parodė patirtis, tokių darbų bedarbiai vengia nenorėdami prarasti pašalpų.
Bazinių išmokų idėja įdiegta tikint, kad tai padės sumažinti skurdą ir nelygybę, taip pat sukurti mažiau biurokratišką socialinės gerovės sistemą.
Tai ypač svarbu žinant, kad, vis labiau automatizuojant gamybą, pasaulyje gali trečdaliu sumažėti darbo vietų.
„Kela“ ketino atlikti ne vieną tyrimą, kuris parodytų, ar eksperimentas pasitvirtino. Pasibaigus dvejų metų laikotarpiui Suomijos socialinio draudimo tarnyba buvo sumaniusi eksperimento dalyvių patirtį palyginti su kontrolinės eilinių Suomijos bedarbių grupės duomenimis.
Tarnyba siūlė 2018-aisiais padidinti tiriamųjų būrį – įtraukti į jį ir žmonių, gaunančių mažą algą, taip pat jaunesnių nei 25 metų asmenų.
„Dveji metai – pernelyg trumpas laikas, kad galėtume daryti konkrečias išvadas, ar pasiteisino toks rimtas eksperimentas. Mums reikėjo daugiau laiko ir pinigų, kad pasiektume patikimų rezultatų“, – aiškino „Kela“ atstovas Olli Kangas.
Tačiau šalies finansų ministras Petteri Orpo įsitikinęs, kad reikia išnagrinėti alternatyvius modelius, tokius kaip kreditų sistema, panaši į tą, kuri dabar įvedama Jungtinėje Karalystėje.
Panašių bandymų būta ir Kanadoje, o ilgiausiai – nuo 2010-ųjų – trunkantis eksperimentas vyksta Kenijoje.
Čia nustatytos bazinės pajamos mokamos 26 tūkst. žmonių, tik menkokos – po 22 dolerius (per 18 eurų) kas mėnesį.
Šveicarija buvo užsimojusi kur kas rimčiau – 2016-ųjų viduryje šios šalies piliečiai turėjo apsispręsti, ar įteisinti nuolatines pajamas visiems gyventojams.
Buvo siūloma, kad kiekvienam suaugusiam žmogui, kuris turi Šveicarijos pasą, valstybė kas mėnesį mokėtų po 2500 frankų (2133 eurus), nepilnamečiams – po 625 frankus (533 eurus).
Tačiau dauguma – net 77 proc. – referendumo dalyvių tokiai idėjai nepritarė.
Politinės filosofijos specialistas, Džordžtauno universiteto Katare docentas Karlas Widerquistas – vienas aršiausiai ginančių bazinių pajamų mokėjimo bedarbiams idėją.
Jo nuomone, tokia sistema valstybei netgi apsimokėtų.
„JAV 2015 metų kainomis bazinių pajamų suma, kurios pakaktų skurdui panaikinti, siektų 539 mlrd. JAV dolerių (dabartiniu kursu – 438 mlrd. eurų) per metus. Tai tiktai ketvirtadalis sumos, kurią vyriausybė jau dabar skiria įvairioms socialinėms išmokoms.
Tai mažiau nei 15 proc. federalinio biudžeto, mažiau nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Vadinasi, skirdamos tuos 3 proc. BVP JAV gali panaikinti skurdą ir palikti kitas paramos programas“, – tikino mokslininkas.
Tačiau kur kas daugiau yra prieštaraujančiųjų. „Bazinių pajamų politika būtų fantastiškai brangi.
Turtingos ekonomikos šalis, tokia kaip JAV, gali piliečiams mokėti 10 tūkst. JAV dolerių (8288 eurus) per metus siekiančias bazines pajamas tiktai tuo atveju, jei BVP surinkimas būtų padidintas iki Vokietijos lygio (35 proc., palyginti su dabartiniais 26 proc.).
Be to, tomis bazinėmis pajamomis tektų pakeisti visas kitas socialines programas, įskaitant pensijų, paliekant tik sveikatos apsaugos sistemą“, – anksčiau rašė „The Economist“. („The Guardian“, „Zeit.de“, LR)
