Kad ir kaip būtų, Lietuva galėtų pretenduoti į Guinnesso rekordų knygą bent vienoje srityje: praėjo vos penkiolika metų nuo to laiko, kai lietuviai pradėti skatinti patys kaupti pinigus savo senatvei, o pensijų sistema perrašyta jau dešimtą kartą.
2003-iaisiais nuspręsta, jog nuo kitų metų 2,5 proc. „Sodrai“ atitenkančių įmokų bus galima pervesti į privačius pensijų fondus, o iki 2008-ųjų ši dalis turėjo pakilti iki 5,5 procento ir nuo tada likti stabili. Bet tai buvo miražas.
Krizės metu prie valdžios vairo stoję konservatoriai, kamšydami biudžeto skyles, pervedimų tarifą nurėžė iki 3 proc. 2009-aisiais, o po trejų metų – iki 1,5 procento. Tuomet buvo nutarta, kad sunkmetis baigiasi, tad reikia pamažu atsiteisti su kaupėjais, kurių lūkesčiai buvo akivaizdžiai pažeisti.
Šiuo metu į fondus patenka 2 proc. „Sodros“ įmokų, ir jau buvo suplanuota, kad 2020 metais tarifas bus kilstelėtas iki 3,5 proc.
Konstitucinis teismas irgi buvo nurodęs, kad pervedimai turi būti atkurti, kaip valstybė buvo įsipareigojusi anksčiau.
Tačiau valdantieji valstiečiai nusprendė visiškai pribaigti tai, kas pradėta 2003-iaisiais, o prezidentė D.Grybauskaitė, nors ir padvejojusi, pasirašė įstatymą dėl pensijų reformos.
Tad jau nuo kitų metų dirbantys gyventojai turės teisę rinktis – sugrįžti į „Sodros“ glėbį arba patiems skirti 3 proc. nuo algos ir kaupti senatvei, o valstybė už tai pažadėjo primesti 1,5 procento nuo vidutinio šalies atlyginimo. Tie, kuriems jau per 40 metų, galės apsispręsti savo nuožiūra, o jaunesniems tris kartus bus priminta, kad derėtų pasirinkti pensijų fondą ir pasirūpinti savo ateitimi iš anksto.
Gal būtų ir neblogai, jei ne tai, kad bet kuriuo atveju kaupimui skiriama suma niekaip nepasieks anksčiau žadėtų 5,5 proc. nuo įmokų „Sodrai“. Todėl pensijų fondų dalyvius vienijanti asociacija irgi pagrasino, kad dėl naujosios reformos kreipsis į teismus.
Kol kas neaišku, kuo baigsis sprendimas paskirti vieninteliu anuitetų mokėtoju „Sodrą“. Anot valdančiųjų, dėl to mažės administravimo sąnaudos, patys anuitetai turėtų atpigti, nes suveiks masto ekonomijos principai.
Tačiau netgi Konkurencijos taryba yra įspėjusi, kad tai gali būti ne visai suderinama su įstatymais, nes šioje srityje konkurencijos sąlygomis jau veikia privačios įmonės. Todėl tai gresia bylomis.
Dar daugiau pavojų slypi dėl teisės laisvai spręsti, ar kaupti, ar ne. Šiek tiek finansiškai išprusę gyventojai, matyt, pasirinks pirmąjį variantą. Mat „Sodros“ mokamų pensijų nepavadinsi oriomis, o ateityje, turint galvoje demografines prognozes, bus tik prasčiau.
Vis dėlto dauguma mažiau nei vidutiniškai uždirbančių žmonių, kurie kaskart nekantraudami laukia algos, vargu ar sutiks nuo jos skirti tuos 3 proc. – geriau šiuos pinigus išleis dabar.
Tokiu atveju po 15–30 metų šalis turės labai rimtų bėdų, nes pasitikėjusieji „Sodra“ greičiausiai bus nusivylę apskaičiuotomis pensijomis. Socialinė nelygybė išaugs, tad neabejotinai atsiras populistų, kurie užsimos apmokestinti turtingesnius taupuolius.
Valstiečiai giriasi, kad dalyvauti kaupimo sistemoje žmogui kone nieko nekainuos, nes būtent dėl to po 1 proc. nubraukta nuo keičiamų „Sodros“ įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifų.
Tačiau kas gali garantuoti, kad, užklupus naujai krizei ar pritrūkus pinigų biudžete, šie tarifai nebus kilstelėti? Juk įsipareigojimo jų nejudinti nėra.
Ekspertų teigimu, nuo kitų metų šiek tiek daugiau uždirbantiems piliečiams labiau apsimokės kaupti ne antrosios, o trečiosios pakopos pensijų fonduose arba sudaryti investicinio gyvybės draudimo sutartis, nes jie galės ir toliau susigrąžinti dalį sumokėto GPM.
Tiesa, daugiausia – 300 eurų per metus, nes Lietuvoje nustatytos „lubos“, nuo kurių ši lengvata nebegalioja, siekia tik 1,5 tūkst. eurų. Galima palyginti: Latvijoje – 4 tūkst., Estijoje – 6 tūkst. eurų.
Tačiau mokestinė nauda vis tiek būtų didesnė, nei kaupiant antrosios pakopos fonduose. Tuo pasinaudoję labiau pasiturintys žmonės galės sukaupti daugiau, ypač palyginus su pasitikėjusiais „Sodros“ malone. Sunku suprasti, apie kokį didesnį socialinį teisingumą kalbėjo premjeras S.Skvernelis girdamas savo komandos sukurptą pensijų reformą.
Net Pasaulio banko ekonomistas S.Djankovas stebėjosi, kodėl Lietuvoje silpninama antroji pakopa, kurios dalyviams dauguma pasaulio valstybių kaip tik taiko paramą ar įvairių lengvatų. Mat taip žmonės skatinami kaip įmanoma ilgiau išlikti darbo rinkoje, o ne tapti išlaikytiniais. Lietuva, regis, eina priešingu keliu.
Apskritai vargu ar padoru taip dažnai ir iš esmės kaitalioti pensijų sistemos principus, nes netenka prasmės kalbėti apie ilgalaikius lūkesčius ir didesnes sukauptas sumas.
Kai kuriose šalyse pagrindinės partijos seniai yra sutarusios, kaip kuo mažiau judinti šią itin jautrią sritį. Lietuvai iki tokios politinės kultūros dar labai toli. Vargu ar kas nors nustebtų, jei atėjus į valdžią kitos pakraipos politikams sulauktume naujos pensijų reformos. Tik vargu ar ir ja apsidžiaugtų sulaukusieji pensijos.
