Jau 12 metų rengiamo Vilniaus festivalio „Sostinės dienos“ metu nuo penktadienio rengiama mugė akivaizdžiai išsikvėpė. Užimti viso Gedimino prospekto ji jau nepajėgė, tad palapinės išsirikiavo tik vienoje pagrindinės sostinės gatvės pusėje.
O kad Gedimino prospektas tik dūgztų, bet nesmirdėtų, prekeiviai polietileno maišeliais klijavo nuotekų šulinius, nes iš jų sklido bjaurus tvaikas.
Vilnius – dizainerių miestas
Taip galėtum manyti pasidairęs po dūzgiančio prospekto mugę. „Tai vienetiniai papuošalai, rankų darbo“, – tikino auskarais iš žiedais iš sidabro prekiavusi Vaida. Na, suprantama, kad ne kojų. Tik kodėl tokie pat surikiuoti už kelių palapinių?
Menkutis žiedelis – 12 eurų, auskarai – iki 20 eurų. Vaida neslėpė, kad mugės pradžioje dar nieko nepardavusi, tačiau ji labai ir nesitikinti: „Daugiausia pirkėjų būna šeštadieniais, tik šis šeštadienis sutampa su rugsėjo 1-ąja. Tai nežinau, kaip bus.“
Vieno iš palapinių pirkėjai buvo viliojami išpardavimu. Viskas – tiki iki 30 eurų. Už „kuklią“ sumą buvo galima įsigyti niūrios pilkos ar violetinės spalvos paltuką, kuris gal praėjusį sezoną ir buvo madingas.
Dvi matyt per pietų pertrauką išėjusios pasižvalgyti moterys susišnibždėjo, kad nė vieno drabužio ir už dyką neimtų.
Paklaustos kodėl, vilnietės negailėjo kritikos: „Viskas pasenę ir brangu. Kur tai matyta – už palaidinę prašo 25 eurų ir net derėtis nenori. Turbūt to drabužio per vasarą nepardavė Palangoje ar Klaipėdoje per Jūros šventę, tai dabar sugalvojo užsidirbti.“
O Dizaino skveras, okupavęs V.Kudirkos aikštę, – kaip muziejus. Šalikėlis čia už tiek, kiek eilinis vilnietis per kelias dienas maistui išleidžia. Čia, kaip skelbiama, galima grožėtis populiarėjančių lietuvių drabužių dizainerių, aksesuarų kūrėjų, juvelyrų rankų darbo kūriniais ir naujausiomis jų kolekcijomis. Tik čia galima pabendrauti su kūrėjais, sužinoti kiekvieno daikto atsiradimo istoriją ir gamybos proceso subtilybes.
Maisto prekeivius nustūmė tolyn
Beje, dizaineriai nurungė net maisto prekeivius. Lašinių, dešrų ir kaimiškos duonos šiemet gerokai mažiau nei pakabukų, auskarų, suknelių ir skraisčių.
Anksčiau visas Gedimino prospektas rūkdavo ir garuodavo ir čirkšdavo. Nepatinka namo grįžti maisto kvapais pradvisusiais drabužiais. Tada geriau link Lukiškių aikštės nesukti. Nes dauguma maisto prekeivių palapinių – būtent čia.
Karšis – 6 eurai, šakotis – 13 eurų, sūris – 5 eurai. Tradiciškai ant prekystalių medus, vaistažolių arbatos, dešrų rinkės, strutiena, žvėriena, šimtalapiai, duonos sausučiai, pagardai su braškėmis ir svogūnais ir 20 kilogramų sveriantis duonos kepalas.
Grūstis – prie senų knygų
Taip, daugiausia dėmesio sulaukė į dėžes suverstos knygos po 1-3 eurus. Pageltusios, sulankstytais lapais jos keliavo iš rankų į rankas. Kažkam naudinga pasirodė prieškariu išleista ir dabar perleista knygelė apie vaistines žoles, kitas pirkėjas čiupo veikalą apie Stalino nusikaltimus.
Kai viena pirkėja papriekaištavo, kad knygai ant prekystalio – daugiau nei penkeri metai, pardavėja puolė teisintis, kad ji perleista, nes kitų metų rugpjūtį į Lietuvą ketina atvykti jos autorė.
Kad leidyklos siekia išvalyti sandėlius, akivaizdžiausiai buvo matyti. Tik ar daug pirkėjų sulauks 2016 metais išleistas Samuelio Shemo romanas „Dievo namai“ už 7 eurus ar 2011-aisiais pasirodęs Mindaugo Peleckio leidinys apie Lietuvos roką už 6 eurus?
