Turtingi ir vargšai – vieni gali sau tai leisti, bet ne visada nori, kiti nori, bet negali

Kai man buvo penkeri metai, persikraustėme į mažą kaimelį prie šalies vakarinės sienos. Mano mama iš ten buvo kilusi. Iš to kaimo tėvas trisdešimt metų važinėjo į darbą viename ir tame pačiame fabrike. Iš pradžių jis ten buvo paprastas darbininkas, vėliau tapo pamainos viršininku, ir, galų gale, techniniu darbuotoju.

Jei kas nors panorės važinėti automobiliu, kuris labai teršia aplinką, tuomet jis turės įsigyti teisę į tam tikrų teršalų išmetimą iš asmens, kuris savo kvotos neviršija. Taigi tas, kuris važinėja tik dviračiu, galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų. <br>M.Patašiaus nuotr.
Jei kas nors panorės važinėti automobiliu, kuris labai teršia aplinką, tuomet jis turės įsigyti teisę į tam tikrų teršalų išmetimą iš asmens, kuris savo kvotos neviršija. Taigi tas, kuris važinėja tik dviračiu, galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų. <br>M.Patašiaus nuotr.
Jei kas nors panorės važinėti automobiliu, kuris labai teršia aplinką, tuomet jis turės įsigyti teisę į tam tikrų teršalų išmetimą iš asmens, kuris savo kvotos neviršija. Taigi tas, kuris važinėja tik dviračiu, galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų. <br>M.Patašiaus nuotr.
Jei kas nors panorės važinėti automobiliu, kuris labai teršia aplinką, tuomet jis turės įsigyti teisę į tam tikrų teršalų išmetimą iš asmens, kuris savo kvotos neviršija. Taigi tas, kuris važinėja tik dviračiu, galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų. <br>M.Patašiaus nuotr.
 Jei kas nors panorės važinėti automobiliu, kuris labai teršia aplinką, tuomet jis turės įsigyti teisę į tam tikrų teršalų išmetimą iš asmens, kuris savo kvotos neviršija. Taigi tas, kuris važinėja tik dviračiu, galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų. <br> Scanpix nuotr.
 Jei kas nors panorės važinėti automobiliu, kuris labai teršia aplinką, tuomet jis turės įsigyti teisę į tam tikrų teršalų išmetimą iš asmens, kuris savo kvotos neviršija. Taigi tas, kuris važinėja tik dviračiu, galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų. <br> Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jul 20, 2019, 8:48 PM, atnaujinta Jul 20, 2019, 8:48 PM

Kai man buvo penkeri metai, persikraustėme į mažą kaimelį prie šalies vakarinės sienos. Mano mama iš ten buvo kilusi. Iš to kaimo tėvas trisdešimt metų važinėjo į darbą viename ir tame pačiame fabrike. Iš pradžių jis ten buvo paprastas darbininkas, vėliau tapo pamainos viršininku, ir, galų gale, techniniu darbuotoju.

Tėvas buvo profsąjungos narys ir balsavo už Vokietijos socialdemokratų partiją. Mes, vaikai, domėjomės aplinkos apsauga. Buvome susirūpinę dėl tokių problemų kaip miškų žūtis, ozono skylė ir Černobylio katastrofa. Mes pasisakėme prieš atominę energetiką ir ruonių žudymą. Visur ant namo durų pritvirtinome lipdukus su indėnų aforizmais apie gamtos išmintį ir žmonių kvailumą.

Mes primygtinai reikalavome, kad niekas iš šeimos narių nesinaudotų purškiamais aerozoliais. Mums pavyko įtikinti tėvą neplauti automobilio geriamuoju vandeniu. Insekticidai mūsų sode buvo tabu. Tėvai taip ir nepašalino lipdukų nuo durų, netgi po to, kai mes seniai palikome tėvų namus.

Tik trys skrydžiai lėktuvu

Nors tėvo tai niekada nedomino, bet jo išlaikoma ekologinė pusiausvyra buvo ryškiai geresnė nei kada nors bus mūsų. Per visą savo gyvenimą jis skrido tik tris kartus lėktuvu. Jis visą laiką gyveno labai taupiai, nuolat versdamas mus išjungti šviesas, kai išeidavome iš savo kambarių. O namą šildėme tik tiek, kiek būtina.

Asketiškas tėvo gyvenimo būdas nebuvo susijęs su aplinkosauga. Jis piktindavosi, kai perkant kokį nors daiktą jau buvo aišku, kad jis tarnaus neilgai. Kai mes reikalaudavome, kad visi žmonės pakeistų savo gyvenimo būdą, jis juokdavosi ir vadindavo mus „ekosais“. Jis laikė, kad mes esame vartotojai. Ir buvo teisus.

Geriausią ekologinę pusiausvyrą išlaiko mažaturčiai. Jų vartojimas yra objektyviai apribotas, o judrumas dažniausiai – mažas

Šiandien ekologinė sąžinė jau seniai tapo socialinės atskirties požymiu. Vieni vertina kokybišką maistą ir perka tik ekologiškus produktus. Kiti ieško prekių sumažintomis kainomis, nors jos kartais pasižymi dideliu riebalų ir cukraus kiekiu.

Šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje visi poreikiai tenkinami priklausomai nuo vartotojų priklausymo tam tiktai klasei.

Ekologiškos prekės – nuo saugių žaislų iki aukštos kokybės drabužių – tapo ypač svarbių asmenų privilegija. Produktų hierarchijoje jos sudarė naują viršutinį sluoksnį. Mano mama buvo namų šeimininkė. Ji rūpinosi mumis – vaikais, namų ūkiu, sodu ir daržu. Ji gamino maistą daugiausia iš to, kas augo mūsų sode ir darže. Ir jos išlaikoma ekologinė pusiausvyra buvo geresnė, negu kada nors bus mūsų.

Tie, kas turi pakankamai pinigų, gali sau leisti niokoti gamtą ar ją tausoti. Turtingi žmonės gali laisvai rinktis, elgtis vienaip ar kitaip. Tas, kuris gali tai sau leisti, vairuoja galingesnį automobilį, turi didžiulį gyvenamąjį plotą, daugiau vartoja, vyksta į tolimas keliones. Tačiau net jei jo automobilis yra ekologiškas, namas sunaudoja mažai energijos, o savo keliones jis organizuoja per orientuotas į ekologiją kelionių agentūras, jo gyvenimo būdą galima laikyti kokiu tik nori, bet tik ne neutraliu įtakos klimatui požiūriu.

Geriausią ekologinę pusiausvyrą išlaiko neturtingieji. Jų vartojimas yra objektyviai apribotas, o judrumas dažniausiai mažas. Ir jei vartotojų kainos kyla dėl ekologinių priežasčių, tai būtent jiems tenka mokėti už tai daugiau už kitus. Kada turtingesni žmonės išleidžia tik šiek tiek daugiau pinigų, atiduodami duoklę aplinkos apsaugai, mažaturčių gyvenimo lygis ryškiai pablogėja. Tai yra siaubinga neteisybė, kuria aplinkosauginis judėjimas niekada nesidomėjo.

Ne prekė, o bendras turtas

Neužterštas oras, kurį kvėpuojame, švarus geriamasis vanduo ir sveika aplinka – tai ne prekės, o mūsų bendras turtas. Visi mes turime vienodas teises į jį. Šios vertybės neturi būti kažkieno nuosavybė, jos turi būti vienodai prieinamos visiems. Tačiau mes laikome, kad kai kurie žmonės gali plačiau naudotis visomis šiomis gėrybėmis ir daryti daugiau žalos aplinkai.

Pasirodo, už pinigus galima ne tik pirkti daiktų ir paslaugų, bet ir teisę kenkti aplinkai, niekaip nekompensuojant už tai kitiems žmonėms. Ir tai nepaisant to, kad kaina yra su priedu pirkėjų sąžinei nuraminti. Dažnai tvirtinama, kad yra aplinkosauginių ir socialinių iniciatyvų tikslų konfliktas. O juk tuo pačiu metu jie yra glaudžiau susiję vienas su kitu, nei atsispindi aplinkosauginio judėjimo reikalavimuose. Paprastai būtent skurdžiausi sluoksniai moka dvigubą kainą, ir kalbama čia tiek apie jiems priklausančių žmonių sveikatą, tiek apie finansinę naštą.

Aplinkosauginis judėjimas praeityje per daug akcentavo ekologinį sąmoningumą. O mums vietoje ekologinio individualizmo reikia ekologinio komunitarizmo. Tai, kas skirta visiems ir nėra niekieno nuosavybė, negali būti atskiro asmens užgaidų objektas.

Be moralinių sprendimų taip pat reikalingi ir politiniai. Jei žmonės, kurie gali sau leisti pažadinti savo ekologinę sąžinę, priešpastatomi tiems, kurie to sau leisti negali, tai nenuostabu, kad dalis gyventojų vis dažniau atmeta aplinkosaugos reikalavimus.

Kadangi, be kitų naštų, jai užkraunama dar viena, kuri, priklausomai nuo kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo situacijos, gali turėti visiškai skirtingą svorį. Mums reikia visiškai kitokio modelio.

Jei pažiūrėsime į aplinkosaugą pramonės įmonėse, tai ten jau seniai galioja teisingumo principas, kuris buvo sukurtas dar praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, nors pradėtas taikyti tik žymiai vėliau. Pagal šį principą kiekviena įmonė turi teisę išmesti į aplinką tam tikrą kiekį teršalų.

Jeigu šis limitas (didžiausia leistina norma) neviršijamas, teršalų išmetimo kvotą įmonė gali parduoti. Ir priešingai, įmonės, kurių išmetamų teršalų kiekis viršija limitą, gali šią kvotą pirkti. Šiuo metu visame pasaulyje yra nemažai prekybos šiomis kvotomis sistemų – didžiausia yra Europos Sąjungoje, mažiausia Šveicarijoje. Kai kurios iš šių sistemų apima tik energijos gamintojus ir pramonės įmones, kitos – taip pat statybos pramonę ir žemės ūkį.

Užsidirbti pinigų važinėjant dviračiu

Jei šią sistemą pritaikysime eiliniams piliečiams, tai reikš, kad kiekvienas žmogus galės ribotai pakenkti aplinkai vienoje ar kitoje srityje. Jei kas nors panorės važinėti automobiliu, kuris labai teršia aplinką, tuomet jis turės įsigyti teisę į tam tikrų teršalų išmetimą iš asmens, kuris savo kvotos neviršija.

Taigi tas, kuris važinėja tik dviračiu, galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų. Kiekvienam būtų paskata tvarkyti savo gyvenimą, skiriant daugiau dėmesio tokiam bendram turtui, kaip neužteršta aplinka. Tuomet jų pačių sėkmės skaičiavimas greičiausiai būtų kitoks nei dabartinėmis sąlygomis. O apkrovų pasiskirstymas būtų teisingesnis nei dabar. Todėl kad, gyvenant pagal tokį modelį, tas išlaidas, kurios dabar nepastebimai perkeliamos ant kitų pečių, kiekvienam tektų pasiskaičiuoti, planuojant savo veiksmus.

Priešingai reikalavimui pakelti vartotojų kainas apskritai visiems, tai būtų ne tik veiksmingesnė priemonė, bet ir įtrauktų tuos, kurie aplinkosauginiame judėjime neturi balso.  Be to, greičiausiai turėtume visiškai kitokį vaizdą, jei kalbėsime apie tai, koks gyvenimo būdas yra tik ekologinė mada, o koks – iš tikrųjų prasmingas. Ekologinio komunitarizmo sąlygomis labiau būtų vertinami ne tie, kurie saugo save moraliai, bet tie, kurie iš tikrųjų prisideda prie sveikos aplinkos išsaugojimo.

Net jei toks modelis kol kas atrodo nerealus, jau dabar galima ryžtingai žengti šia kryptimi, pavyzdžiui, nustatant neapmokestinamą elektros energijos vartojimo minimumą. Atitinkamus mokesčius tektų mokėti tik tiems, kurie jos vartoja daug.

Panašias taisykles, kada nustatomas tam tikras bazinis neapmokestinamas minimumas, galima lengvai pradėti taikyti ir kitose vartojimo srityse. Tai būtų teisinga ir aplinkosaugos, ir socialiniu požiūriu. Aplinkos apsauga tada taptų bendros patirties šaltiniu, užuot tarnavusi tam tikro labai individualizuoto žmonių tarpsluoksnio išskyrimui, baigia savo pamąstymus L.Scholzas.

Vokiečių rašytojas ir filosofas Leanderis  Scholzas gimė 1969 metais, gyvena Berlyne. 2018 metais leidykla „Hanser“ išleido jo knygą „Zusammenleben. Über Kinder und Politik“ („Gyventi kartu. Apie vaikus ir politiką“). 

Parengė Leonas Grybauskas

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.