Tiesa, ekspertai tai sieja su vidurines mokyklas baigusiu jaunimu – kasmet rudeniop padaugėja į užsienį išvykstančių studijuoti jaunuolių. Šie metai – ne išimtis. Kita vertus, net rugsėjį į Lietuvą atvyko 141 žmogumi daugiau, nei išvyko.
Į teigiamą pusę svarstyklės pirmą kartą nuo 1992 metų pakrypo šią gegužę. Iš viso šįmet į Lietuvą atvyko maždaug 6,5 tūkst. daugiau žmonių, nei išvyko. Padėtis pradėjo gerėti dar pernai, kai dėl migracijos šalis neteko mažiausiai gyventojų nuo įstojimo į ES 2004 metais – 3,3 tūkst.
Žinoma, keli mėnesiai – dar nepakankamas laikotarpis, kad būtų galima drąsiai kalbėti apie migracijos posūkį nuo neigiamo prie teigiamo balanso.
Vis dėlto vargu ar tai trumpalaikis reiškinys, nulemtas tik lietuvių nerimo dėl „Brexit“ pasekmių. Grįžta jie ir iš kitų šalių.
Bet statistika rodo ir tai, kad, nepaisant sumažėjusios lietuvių emigracijos, Lietuva ir toliau trauktųsi, jei ne pagausėjęs dirbti pas mus atvykstančių daugiausia ukrainiečių ir baltarusių srautas.
Juk Lietuvoje gyvenančių mūsų šalies piliečių rugsėjo mėnesį sumažėjo beveik tūkstančiu, bet gyventojų skaičius šiek tiek vėl ūgtelėjo, nes išvykusius lietuvius atsvėrė atvykę užsieniečiai.
Kaip tai vertinti? Be abejo, teigiamai, nes Lietuvai jau trūksta kai kurių specialybių darbuotojų ir šis stygius, jei išvykę lietuviai neapsisuks ir masiškai negrįš į tėvynę, bus vis stipriau jaučiamas.
Mat demografinės tendencijos itin prastos: Lietuvoje daugiau žmonių miršta, nei gimsta, nors vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja. Tai reiškia, kad visuomenė sensta ir vis didės atotrūkis tarp ateinančių į darbo rinką ir iš jos pasitraukiančių žmonių.
Kol kas padėtį dar kiek švelnina tolinamas pensinis amžius ir didėjantis dirbančių senjorų skaičius, bet šis darbo jėgos rezervas nėra ilgalaikis. Vadinasi, neišvengiamai ateis laikas, kai nedirbančių žmonių dalis šalyje gerokai išaugs ir trūks plyš reikės rasti, kas juos pakeis.
Valstybė čia turėtų veikti dviem kryptimis: gerinti demografinę lietuvių padėtį ir kartu pritraukti daugiau pas mus norinčių dirbti užsieniečių.
Pristabdyti visuomenės senėjimą gali tik didėjantis gimstamumas. Ši valdžia numačiusi didinti vadinamuosius vaiko pinigus ir tvirtina, kad taip skatins šeimas susilaukti daugiau atžalų. Negalima sakyti, kad tai visai neveiksminga priemonė, bet ir nėra ko tikėtis stebuklų 10–30 eurų padidinus universaliąją išmoką vaikui.
Gal skurdžiau gyvenančias šeimas šie pinigai kiek padrąsins auginti daugiau vaikų, bet labiau pasiturintiems asmenims turbūt svarbesnės kitos gyvenimą lengvinančios socialinės paslaugos – vaikų darželiai, mokyklos, sveikatos priežiūra, galimybės tęsti karjerą.
Be to, valstybės pastangos finansiškai ir geresnėmis paslaugomis skatinti gimstamumą nebus veiksmingos, jei toliau jaunimas išsivažinės. Reikia kviesti į tėvynę visus išvykusius, bet ypač svarbu susigrąžinti kuo daugiau jaunimo, nes gimstamumo nepadidins namo grįžę svetur pinigų spėję užsidirbti senoliai.
Būtina skatinti Lietuvoje kurtis aukštesnės pridėtinės vertės produkciją gaminančias moderniųjų technologijų įmones, kurios pajėgios mokėti patrauklų ir užsienyje dirbantiems jauniems specialistams atlyginimą. Protų susigrąžinimu itin suinteresuotas verslas, švietimo ir mokslo institucijos, bet demografinei padėčiai gerinti svarbus visas jaunimas.
Vis dėlto nereikia turėti iliuzijų – grįžti gali ne dauguma išvykusių jaunų lietuvių, o tik dalis, nes baigę mokslus svetur, gerai uždirbdami, ten sukūrę šeimas, užmezgę socialinius ryšius ir net primiršę gimtąją kalbą jie nesiverš į Lietuvą.
Todėl imigrantai iš neturtingesnių nei Lietuva valstybių mūsų darbo rinkai neišvengiamai bus reikalingi net tada, jei ir pavyks tolydžio kelti šalyje gyvenimo lygį ir mažinti lietuvių emigracijos mastą.
Dabar dar nemažai žmonių iš skurdžių posovietinių šalių nori atvykti į Lietuvą, bet jau šiandien dėl jų tenka konkuruoti pirmiausia su Lenkija. Ateityje tokios varžybos gali būti vis intensyvesnės, nes senstant Vakarų visuomenėms darbo rankų jau ima trūkti ir Vokietijai.
Lietuviai ieško kur geriau, o dar greičiau kitur išvyks ukrainiečiai ar baltarusiai, ypač plačiau atsivėrus turtingųjų ES šalių durims. Todėl būtų neprotinga dabar sudaryti jiems dirbtinių kliūčių įsikurti mūsų šalyje, pasikviesti savo šeimų narius.
Apie tai daug kalba verslo atstovai, bet mažai kas padaryta lengvinant leidimų gyventi Lietuvoje tvarką ne ES gyventojams. Kol kas palankios sąlygos pasiūlytos tik turtingųjų valstybių – JAV, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Pietų Korėjos – piliečiams. Bet kiek jų norės atvykti į Lietuvą? Nebent vadovauti tarptautinėms bendrovėms.
Tuo metu dirbti ir gyventi Lietuvoje norintiems artimos kultūros kaimyninių šalių piliečiams siūloma tik patogesnė prašymų gauti leidimus tvarka esmingai nekeičiant pačių įsikūrimo sąlygų. Šiuo požiūriu mūsų šalis smarkiai pralaimi Lenkijai, todėl lenkų įmonės gali uždarbiauti atsiųsdamos į Lietuvą formaliai jose įdarbintus užsieniečius.
Jei mes toliau trypčiosime, emigrantus susisems Lenkija ir kitos ES valstybės, o senstanti Lietuva liks prie suskilusios geldos.
