Dėliojant kitų metų biudžetą valdžia susizgribo, iš kur viskam paimti pinigų. Tiek premjeras, tiek finansų ministras kaip vienintelę alternatyvą nurodo mokesčių didinimą ar naujų įvedimą.
Anot ekspertų, tai daroma skubotai, padrikai, neleidžiama visuomenei gerai padiskutuoti dėl mokesčių reikalingumo ir veiksmingumo. Ar iš tiesų reikia didinti mokesčius ar įvesti naujus, kad valstybės iždas gautų daugiau pinigų?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistas Mindaugas Vasiliauskas kalbėjosi su valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živile Simonaityte ir Viešųjų pirkimų tarnybos laikinąja vadove Jovita Petkuviene.
– Ponia Simonaityte, kaip jūs reaguojate, kuomet girdite finansų ministro ar premjero pasakymus, kad jeigu norime didinti valstybės išlaidas, būtina didinti ir pajamas ir tai daryti keliant mokesčius ar įvedant naujus? Matote alternatyvų, kaip galime paimti papildomų pajamų į valstybės biudžetą ir sutaupyti vienoje srityje, kad galėtume paskirti kitai sričiai?
Ž.Simonaitytė: Čia turbūt yra dvi pusės. Pirmoji pusė, kurią visą laiką pabrėžiame kaip fiskalinė institucija, kad tikrai reikia užtikrinti fiskalinį stabilumą. Tai reiškia, jeigu didiname išlaidas, turime atitinkamai numatyti ir pajamų didėjimą.
Bet atlikdami auditus matome daugybę sričių, kur išlaidos tikrai nėra efektyvios, ir tada keliame klausimą, ar tikrai išlaidų didinimas yra sprendimas. Galbūt peržiūrėjus tam tikrų sričių išlaidas galima būtų rezervų rasti jau dabar egzistuojančiame biudžete.
– Tiek premjeras, tiek finansų ministras klausia siūlymų teikėjų, iš kur paimti pinigų. Dabar planuojami nauji mokesčiai, Seime pritarta akcizų kėlimui – iš to ketinama surinkti 20 mln. eurų. Iš bankų ir prekybos centrų mokesčio – 46 mln., automobilių mokesčio – 9 mln., nekilnojamojo turto – apie 1,6 mln. eurų. Bendrai paėmus, tai yra apie 80 mln., tačiau dėl to visuomenė labai įsiaudrina. Jeigu jūsų paprašytų nurodyti, iš kur paimti 80 mln. eurų, jūs lengvai galėtumėte pasakyti?
– Ž.Simonaitytė: 80 mln. eurų turbūt paimti bent jau artimiausiems metams. Tai ir sakėme – 2018 m. pabaigoje turėjome sukaupę 200 mln. eurų likutį fiksuoto finansavimo programose. Išvis kasmet skiriame tam daugiau nei 700 mln. eurų.
Tai peržiūrėkime tas programas, kurių finansavimas kasmet didėja, bet nediskutuojame, ar jis visas mums yra reikalingas.
– Ponia Petkuviene, kalbant apie viešuosius pirkimus, kone kiekvienais metais girdime, kad yra daug problemų. Kiekvienais metais išleidžiama ne 1 ir ne 2 mlrd. eurų ir ten galima sutaupyti nemažai pinigų. Kokią dabar situaciją matote, ar keičiasi kas nors? Ar viešieji pirkimai pradedami efektyviau vykdyti?
J.Petkuvienė: Kai kalbame apie viešuosius pirkimus, skaičiais labai lengva operuoti, nes viešųjų pirkimų duomenys yra lengviausiai prieinami. Tai turbūt patys viešiausi duomenys, tad mes žinome, kiek per metus skiriame būtent viešųjų pirkimų sutarčių sudarymui. 2018 m. viešųjų pirkimų sutarčių sudarėme už 5,3 mlrd. eurų.
Jeigu galvotume, ar yra galimybė sutaupyti, manau, vienareikšmiškai taip. Bet jeigu mes pirksime ir toliau tiek pat, tą patį, tik kartais vis iš kitų tiekėjų, sutaupymo tikrai nebus. Turbūt verta pradėti žiūrėti, kam vis dėl to skiriamos tos lėšos. Reikėtų žiūrėti ties finansavimo skyrimo etapu: kokiu tikslu bus vykdomi viešieji pirkimai, koks rezultatas bus gaunamas ir ką bus galima su tais pinigais daryti.
– Turite omenyje, kad kartais tai būna nereikalingos prekės ar paslaugos?
J.Petkuvienė: Tikrai taip. Ir su Valstybės kontrole ne kartą diskutavome, kad metų pabaiga kaip tik ir yra tas bumas, kai viešųjų pirkimo sutarčių yra sudaroma labai daug. Ir valstybės biudžeto išlaidos tikrai labai auga paskutiniais mėnesiais.
– Pastebite keistų pirkimų paskutiniais mėnesiais? Mes žinome, kad visos įstaigos stengiasi metų pabaigoje išleisti nepanaudotas lėšas, nes kitais metais asignavimų mažiau gaus.
J.Petkuvienė: Turbūt daugiausia metų pabaigoje atliekami smulkūs pirkimai. Patys didžiausi ir keisčiausi būna metų eigoje.
– Smulkūs – tai tušinukai, dovanėlės, bloknotėliai?
J.Petkuvienė: Turbūt labai įvairūs. Tiesiog smulkūs yra tokie, kai galima sutrumpinti procedūras. Tai yra mažos vertės pirkimai. O perkami tikrai labai įvairūs daiktai – prekės, paslaugos, darbai, tiesiog turbūt stengiantis, kad būtų panaudotos lėšos.
Ž.Simonaitytė: Tai labai svarbus aspektas. Mes visi žinome, kad Lietuvoje egzistuoja vadinamoji gruodžio karštinė, kai perkam visi ir stengiamės išleisti. Bet labai retai diskutuojame kodėl. Mūsų biudžeto valdysenos sistema vis dar yra tokia, kad kitų metų biudžetas yra sudaromas pagal tų metų išlaidas.
Todėl kiekvienas asignavimų valdytojas, kiekviena įstaiga, kuri nori užsitikrinti finansavimą ateinantiems metams, stengiasi maksimaliai išnaudoti likutį metų pabaigoje, kad, neduok Dieve, man kitais metais nepasakytų: tai va, žiūrėk, tau užteko mažiau, tai ir dabar duosiu mažiau. Dėl to mes įkaliname įstaigų vadovus skubiai leisti, kad po to kas nors neateitų ir to nepasakytų. Dar 2016 metais sakėme, kad mums reikia pereiti nuo kasmetinio biudžeto planavimo prie trimečio planavimo.
Reikėtų planuoti savo finansus trejiems metams ir tada niekas neverstų įstaigų pulti į gruodžio karštinę. Jos galvotų apie išlaidų efektyvumą per visus trejus metus, visą laikotarpį, o ne kaip man dabar greitai išleisti.
– Dabar neskatinama taupyti.
Ž.Simonaitytė: Tikrai taip. Su tokia biudžeto valdysenos sistema, kokią turime, patys sistemiškai sukuriame tokį efektą. Žmogus yra organizmas, kuris prisitaiko. Natūralu, kad mūsų sukurta vienokia ar kitokia sistema priverčia tuos žmones prisitaikyti. Kol mes turėsime vienerių metų biudžeto sudarymo sistemą, tol mes ir negalėsime kalbėti apie tai, kad gruodžio karštinės pavyktų mums išvengti.
J.Petkuvienė: Turime nepamiršti, kad yra viešųjų pirkimų išimtys. Ten taip pat išleidžiamos labai didelės sumos. Vien vidaus sandorių savivaldybėse, jei pažiūrėtume 2018 m., yra sudaryta daugiau negu už 400 mln. eurų su savivaldybių įmonėmis.
Kai kalbame apie viešuosius pirkimus, tuos duomenis tikrai nesunkiai galime rasti. Vidaus sandoriai taip pat yra viešinami, tą informaciją galime rasti. Bet yra ir išimčių, kai turbūt net ir nežinome, kiek iš tikrųjų išleidžiama nekilnojamojo turto ar kitokiems sandoriams.
– Jūsų tarnyba vis patikrina tam tikrus konkrečius pirkimus. Kiek jų per metus sugebate patikrinti ir kiek nustatote pažeidimų?
J.Petkuvienė: Patikriname nedaug, esame nedidelė tarnyba. Tikriname tuos, kurie, mūsų supratimu, yra rizikingi. Pažeidimų nustatome gana daug – apie 95 proc. yra su pažeidimais.
Mes ir atsirenkame tik tokius pirkimus – neimame atsitiktinės imties, vertiname tokius pirkimus, kurie gali būti rizikingi. Be tų pavienių pirkimų vertinimų, prevencine tvarka taip pat patikriname nemažai pirkimų, rekomenduojame, jeigu įžvelgiam galimų pažeidimų, juos nutraukti. Apie juos informacijos yra mažiau, nes jų etapas – iki pasiūlymų pateikimo.
– Ponia Simonaityte, jūsų tarnyba irgi darė auditą viešųjų pirkimų srityje. Ką nustatė?
Ž.Simonaitytė: Mūsų pagrindinė koncentracija buvo į du elementus. Vienas elementas – minėti 5 mlrd. eurų per metus viešiesiems pirkimams. Labai svarbu pasakyti vieną skaičių – apie 80 proc. vertės, tai daugiau kaip 4 mlrd. tų pirkimų, sudaro maždaug 10 tūkst. didžiųjų pirkimų. Per metus Lietuvoje atliekama keli šimtai tūkstančių viešųjų pirkimų ir tik 10 tūkst., labai maža dalis, sudaro liūto dalį visų viešųjų pirkimų.
Ką mes pasakėme? Jeigu esame maža šalis, kuri turi mažą viešųjų pirkimų tarnybą, viešajame sektoriuje trūksta kompetencijų vykdyti didelius viešuosius pirkimus, tai mes koncentruokimės būtent į tuos didžiuosius viešuosius pirkimus, kai galime sukurti didžiausią naudą.
Ką mes turime šiuo metu? Lietuvoje turime 4 tūkst. perkančiųjų organizacijų, kuriose tikrai labai dažnai klaidos yra daromos ne todėl, kad žmonės nori pasipelnyti ar apgauti, bet tiesiog todėl, kad trūksta kompetencijos. Mes tikrai turime daugybę vaikų darželių, ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo ugdymo mokyklų, kur pirkimo komisiją sudaro mokyklos direktorius, ūkvedys ir mokytojas metodininkas.
Tokioms perkančiosioms organizacijoms elementariai trūks kompetencijos. Vienas iš klasikinių pavyzdžių – nusikopijuoja specifikaciją iš interneto ir pritaiko ją vienam tiekėjui. Dalis tų žmonių nežino, kaip aprašyti pirkimo objektą. Labai dažnai ir konkurenciją riboja iš nemokėjimo.
Mes turime mažinti perkančiųjų organizacijų skaičių. Man labai patiko Skandinavijos pavyzdys, atrodo, Švedijoje paklausė ikimokyklinio ugdymo įstaigų, ar jūs pagal viešuosius pirkimus gyvenate? Atsakymas buvo, kad ne. Bet jie gyvena, tiesiog turi centrinę organizaciją, kuri juos aprūpina visomis reikiamomis prekėmis, tad žmonės, dirbantys su vaikais, nesuka galvos, kas pasikeitė viešųjų pirkimų įstatyme ir kokią naują metodiką ar tvarką jiems reikia taikyti.
– Ponia Petkuviene, sutiktumėte, kad reiktų keisti viešųjų pirkimų taisykles ar metodiką, reformuoti pačią sistemą?
J.Petkuvienė: Turbūt Živilė labiau turėjo galvoje ne taisykles, o pačią sistemą, struktūrą. Nuo decentralizuotos sistemos pereiti prie centralizuotos pirkimų sistemos. Tikrai pritariam ir palaikom šią mintį. Taip, kaip matome, dabar – tas pinigų išleidimas, ištaškymas per skirtingas perkančiąsias organizacijas, neduoda efekto.
Mes tiesiog turime tokius ganėtinai nekoordinuotus veiksmus. Dažnai tai yra susiję su finansų patrupinimu. Mažytės perkančiosios organizacijos bando su ta labai nedidele lėšų suma kažką nuveikti, lyg ir visiems padalinta, bet realaus efekto ir neturime. O turime, kaip minėta, tik pažeidimus, netinkamai vykdomas procedūras.
Tiek, kiek matome, viešasis sektorius yra silpnoji grandis tuose kontraktuose. Jie ne tik kad neturi kompetencijų įvykdyti pirkimą, jie nelabai turi kompetencijų ir prižiūrėti tinkamai tas sutartis. Nelabai žino, kokios yra teisinės galimybės, kiek jie gali iš tiekėjo reikalauti. O tiekėjai dažnai būna stipresnė pusė, labiau pasiruošusi, jie yra savo srities žinovai, profesionalai. Ir tikrai geriau gina savo interesą.
– Ponia Simonaityte, man teko skaityti jūsų mintį, kad matydama, kaip leidžia valstybė pinigus, nesate tikra, ar iš tiesų reikėtų didinti finansavimą sveikatos apsaugai, švietimo sričiai. Kodėl jūs taip teigiate, ką matote tuose sektoriuose?
Ž.Simonaitytė: Šiandien kaip tik paskelbti naujausi mokinių pasiekimų tyrimai, EBPO atnaujino savo duomenis ir paskelbė mokinių pasiekimus 2018 metais. Lietuvos situacija skaitymo gebėjimų srityje šiek tiek pagerėjo, matematikos ir gamtos mokslų – pablogėjo. Taip, vis dar visuose trijuose elementuose atsiliekame nuo EBPO vidurkio.
Kitas elementas, kai imame švietimo išlaidas, kiek mes skiriame nuo BVP, matome, kad švietimui išleidžiame daugiau negu EBPO šalys vidutiniškai. Ir trečias aspektas, mes turime mokytojus, kurių atlyginimai yra vieni mažiausių, lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu EBPO valstybėse.
– Tai kur tie pinigai iškeliauja?
Ž.Simonaitytė: Tai klausimas, kur tie pinigai. Beveik pusę švietimo išlaidų skiriame infrastruktūros išlaikymui. Pastatų šildymui, administravimui, priežiūrai. Kai darėme mokinių pasiekimų auditą, važinėjome po mokyklas. Turime mokyklų, kur sako: norit, mes jus nuvesime į muziejų?
Kadangi mokykla tuščia, jie 4 klases sujungė ir įrengė mokyklos muziejų, kuris šiaip visada užrakintas, bet kai atvažiuoja svečių iš Vilniaus, nuveda ten. Ir tai kainuoja. Kainuoja klasių šildymas, tų muziejų išlaikymas, kažkas nueina, nuo eksponatų dulkes nuvalo. Ir mes tam skiriame švietimo lėšas.
– To atsisakytume, užtektų ir mokytojams, ir dėstytojams – viskam?
Ž.Simonaitytė: Mes turime tris pagrindinius rodiklius. Mokinių pasiekimai, išlaidos švietimui ir atlyginimai, jų santykis su vidurkiu. Negalime kalbėti apie tai, kad švietimui finansavimą reikia didinti, jeigu jis ir taip santykinai yra didesnis. Reiškia, mes turime ieškoti rezervų sistemoje. Kai tu pradedi žiūrėti, tikrai matai, kad išlaidų struktūra yra neproporcingai nukrypusi į infrastruktūros išlaikymą.
– Teisingai suprantu, kad tas pat yra sveikatos apsaugos sistemoje?
Ž.Simonaitytė: Sveikatos apsaugos sistemoje situacija yra kiek kitokia, bet turime įdomią tendenciją. Jeigu imtume statistiškai, tai gydytojų santykinai turime daugiau negu EBPO valstybės. Bet, nepaisant to, turime tam tikrų specialybių gydytojų trūkumą.
Vadinasi, neteisingai prognozuojame gydytojų poreikį, apsiskaičiuojame, kokių gydytojų reikia. Kitas elementas, ko Lietuvoje labai trūksta, – slaugytojai. Dėl to, kai mes kalbame, kad gydytojai labai daug atlieka funkcijų, kurias iš tikrųjų galėtų perimti slaugytojai, didelę išlaidų dalį nukreipiame į gydytojų atlyginimus, o ne į slaugytojų, kurių mums trūksta. Ir paskutinis elementas sveikatos srityje yra brangūs medicininiai prietaisai.
Turėdami Europos Sąjungos struktūrinių lėšų prisipirkome. Turime situaciją, kad beveik 60 proc. brangių medicinos įrangos yra naudojama tikrai mažu intensyvumu, o prieš metus, kai važiavome ir vertinome, kiek konkrečiai jų apskritai naudojama, pamatėme, kad 7 proc. iš viso niekada nebuvo naudoti. Jie yra įrengti, padėti, gražus kabinetas, ir tiek.
– Ponia Petkuviene, kuomet jūs teikiate pastabas, įžvalgas, kaip reikėtų tobulinti visą sistemą, neabejoju, su Seimo nariais bendraujate, į komitetus vaikštote. Ar jie girdi, įsiklauso?
J.Petkuvienė: Nėra pokyčių, kurie įvyktų labai greitai. Paprastai visi nori labai greitų pokyčių, todėl kai siūlome ilgalaikes struktūrines reformas, kurių tikrai reikia, esame ne taip dažnai girdimi, kaip norėtume.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
