Būtų galima pridurti, kad ir EK ataskaitoje nedaug naujo – kartojami pernykščiai ar ankstesnių metų pajamų nelygybės, socialinės atskirties, netolygios regionų plėtros, švietimo ir sveikatos sistemų neefektyvumo vertinimai ir dalijami panašūs patarimai, kaip gerinti padėtį.
Žinoma, tai nereiškia, jog ataskaita neverta rimto dėmesio. Lietuva negali į Briuselio pastabas numoti ranka jau vien todėl, kad turi iki balandžio pabaigos parengti nacionalinę reformų programą ir pateikti ją EK, kuri gegužę sukonkretins rekomendacijas ES šalims.
EK išvados, nors daugeliu atveju ir nepasakančios nieko naujo, ko nežinotų ir Lietuvos ekonomikos ekspertai, rodo, kad, nepaisant tebesitęsiančio ūkio augimo, įsisenėjusios mūsų šalies problemos bado akis ir Briuseliui, o valdančiųjų pastangų jas spręsti negalima vadinti sėkmingomis, nes pažanga palyginti menka.
Lietuvos ekonomika auga gana sparčiai, bet jos vaisiais dalijamasi netolygiai ir pajamų nelygybės bei skurdo rodikliai išlieka vieni aukščiausių ES, nors šiokia tokia pažanga įžvelgiama.
Mūsų šalies socialinė raida vis dar smarkiai atsilieka nuo Bendrijos vidurkio trimis svarbiais rodikliais.
Socialinės atskirties ir skurdo rizikos zonoje Lietuvoje tebėra įklimpę 28,3 proc. žmonių, kai ES – 21,9 procento. Penktadalio skurdžiausių ir turtingiausių asmenų pajamos skiriasi 7,1 karto, o Bendrijos vidurkis – 5,17 karto. Socialinės išmokos Lietuvoje pusantro karto mažiau prisideda mažinant skurdą nei vidutiniškai ES.
Pagal šiuos kriterijus Lietuva priskiriama prie ES šalių, kuriose socialinės rizikos ir pajamų nelygybės situacija laikoma kritine.
Į šias problemas EK yra atkreipusi Lietuvos dėmesį ne kartą ir anksčiau, o šįmet pastabos netgi konkretesnės.
Pripažįstama, kad skurdo ir socialinės atskirties riziką šeimoms truputį padėjo mažinti universalios vaikų išmokos, bet nepagerėjo bedarbių, negalią turinčių žmonių, senyvo amžiaus asmenų, vienišų tėvų padėtis.
Kaip mantrą ne pirmus metus Briuselis kartoja, kad Lietuva neišnaudoja mažiau kenkiančio ekonomikos augimui didesnio apmokestinimo galimybių.
Šalyje šiek tiek praplėsta nekilnojamojo turto mokesčio bazė, įvestas automobilio registracijos mokestis, bet tai labai menkai papildys biudžetą ir nė iš tolo neatsvers net jo praradimų dėl pernai sumažinto darbo jėgos apmokestinimo.
Anot EK, nors tai buvo žingsnis teisinga kryptimi, neradus kitų biudžeto pajamų šaltinio, Lietuvos finansai, porą metų buvę pertekliniai, pernai jau buvo tik subalansuoti.
Mat išliko labai menkas mokesčių sistemos progresyvumas, išsaugota didžiulė išimčių įvairovė, o tai nuskurdina viešuosius finansus, iškreipia jų surinkimo socialinį teisingumą. Liesas biudžetas dar ir mažina jo išlaidų efektyvumą.
Šįkart EK vėl bakstelėjo pirštu į vieną aukščiausių ES pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimo atotrūkį. Lyginant su rinkoje parduodamų prekių ir paslaugų verte, kažkur išgaruoja apie ketvirtadalį PVM, o tai maždaug 1 mlrd. eurų nuostolis biudžetui.
Taip pat primenamas didėjantis socialinis ir ekonominis atotrūkis tarp regionų. Be to, atkreiptas dėmesys, kad auga žemos kvalifikacijos darbo jėgos imigracija iš trečiųjų šalių, o gerai išsilavinę vietos darbuotojai išvyksta iš Lietuvos, tuo metu ilgalaikių bedarbių nepavyksta įdarbinti.
EK pastabos dėl švietimo sistemos tarsi nurašytos nuo lietuviškos žiniasklaidos: mažėjant moksleivių, studentų skaičiui vis sunkiau garantuoti efektyvų ir kokybišką ugdymą, ypač kaimo vietovėse, mokinių žinios nesiekia ES vidurkio, vaikams iš pažeidžiamų visuomenės grupių nesudarytos lygios galimybės gauti visavertį mokymą.
Supeiktas ir Lietuvos mokslas: jis fragmentuotas, neefektyviai finansuojamas, trūksta talentų, menkas verslininkų ir mokslininkų bendradarbiavimas.
Pasak EK, sveikatos apsauga Lietuvoje, nors ir imtasi priemonių ją gerinti, išlieka viena prasčiausių ES.
Tai patvirtina faktai: šios srities finansavimui skiriama 5,7 proc. bendrojo vidaus produkto, kai ES vidurkis – 7 proc., mirštamumas nuo išgydomų ligų vidurkį viršija net dvigubai.
Šįmet EK ataskaitoje, matyt, dėl išaugusio dėmesio aplinkosaugai išsamiau aptariama ši sritis.
Pripažinta, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas didėja, ypač transporto sektoriuje, aplinkosaugos mokesčiai maži, teršėjai silpnai kontroliuojami, lėtai diegiami žiedinės ekonomikos principai.
Gera žinia, kad EK siūlo lengvinti Lietuvos perėjimą prie klimatui neutralios ekonomikos pasitelkus Teisingo perėjimo mechanizmą, bet kol kas neaišku, kokio dydžio finansinės pagalbos galima tikėtis.
Aišku, mažėjant ES paramai, Lietuva pirmiausia turi pasikliauti savo jėgomis.
EK pasiūlė vykdyti struktūrines reformas, kurios padėtų pereiti prie žiniomis grįstos, labiau diversifikuotos ekonomikos, o tai garantuotų didesnį našumą ir leistų išvengti vidutinių pajamų spąstų.
Rekomendacijos, be abejo, teisingos, tik kelias nuo teorinių patarimų iki praktinio jų įgyvendinimo – labai sudėtingas ir painus.
