Jau dabar visoje Europoje milijonai žmonių patiria nepatogumų turėdami dirbti iš namų, tačiau kas laukia tų, kurie dėl savo darbo pobūdžio negali dirbti nuotoliniu būdu ir dėl esamos situacijos įmonėms šiuo metu nėra reikalingi.
Sprendimai yra tokie: darbuotojai gali savo noru eiti mokamų arba nemokamų atostogų; darbdaviai gali paskelbti prastovą arba nustatyti dalinį darbą. Be to, galima susitarti dėl ne viso darbo laiko ir atitinkamai sumažinto darbo užmokesčio. Kaip paskutinė priemonė galimas darbuotojų atleidimas, įspėjant juos Darbo kodekso nustatyta tvarka ir išmokant išeitines kompensacijas.
Praėjusią savaitę Vyriausybė pasiūlė Darbo kodekso 47 ir 49 straipsnių pakeitimus, kurie tokiomis aplinkybėmis leistų verslui darbuotojus daug paprasčiau „išsiųsti“ į namus.
Viena iš pataisų siekiama įtvirtinti papildomą pagrindą skelbti prastovą. Darbdavys galėtų skelbti prastovą darbuotojui ar darbuotojų grupei, kai Vyriausybė paskelbia valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir darbuotojas dėl objektyvių priežasčių (ne dėl savo kaltės) neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu ir (ar) nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo.
Kitaip tariant, esant ekstremaliajai situacijai, prastovą galima skelbti darbuotojams, kurie dėl vienokių ar kitokių nuo jų nepriklausančių priežasčių negali dirbti per atstumą ir nesutinka dirbti kito pasiūlyto darbo.
Pagal esamas Darbo kodekso nuostatas, darbdaviai ir dabar gali skelbti prastovą, jeigu dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, tačiau prastovos skelbimo sąlygos nėra susietos su ekstremaliąja situacija ir įstatyme įvardijamos kaip objektyvios priežastys.
Praktikoje dėl to kyla klausimų, ar teisėtai yra paskelbta prastova, dėl kurios darbuotojas gauna žymiai mažesnes darbo pajamas, nes jam mokamas darbo užmokestis sudaro tik 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio (jeigu prastova trunka ilgiau nei 3 dienas).
Darbuotojai neretai ginčija prastovos skelbimo teisėtumą ir pagrįstumą, o darbdaviai tokiais atvejais turi įrodyti, kad prastovos skelbimą nulėmė objektyvios aplinkybės.
Minėta Darbo kodekso pataisa kaip tik siekiama palengvinti prastovos skelbimo sąlygas tiesiogiai susiejant ją su valstybės lygio ekstremaliąja situacija.
Galima teigti, kad Vyriausybės ketinimas taip taisyti Darbo kodeksą yra geras, tačiau problema ta, kad jau dabar yra susidariusi valstybės lygio ekstremalioji situacija, dėl taikomų draudimų daug verslų (pvz., restoranai, sporto klubai) negali veikti, o pataisos, jeigu būtų priimtos Seimo, įsigaliotų tik nuo šių metų balandžio 1 d. Po dviejų savaičių visuotinio karantino tai jau šaukštai po pietų.
Kita vertus, neaišku, kaip reikės taikyti siūlomas nuostatas, nes, norėdamas skelbti prastovą dėl ekstremaliosios situacijos ir jos padarinių įmonės veiklai, darbdavys turės pasiūlyti darbuotojui dirbti nuotoliniu būdu ir (ar) dirbti kitą darbą.
Jeigu įmonės veikla sustabdoma dėl taikomų apribojimų ir darbdavys negali pasiūlyti darbuotojui kito darbo, gali būti neįvykdytos formalios prastovos paskelbimo sąlygos.
Taigi siūloma pataisa iš tikrųjų galėtų padėti įmonėms, jeigu įsigaliotų tuoj pat ir jos taikymas nebūtų ribojamas papildomomis sąlygomis dėl kito darbo siūlymo.
