Blogai ne tik jiems – stojo ir paslaugų, ir smulkios prekybos verslas, ir maitinimo verslas . Reikėtų tiek nedaug – aiškių taisyklių, ir jį sukūrę žmonės išvengtų žlugimo nuosprendžio. Nes parama, kurią Vyriausybė pradeda skirti ir skirs per karantiną, individualiai dirbančių smulkiųjų verslininkų neišgelbės.
Atliko apklausą
Kaip valstybė karantino metu turėtų padėti dirbantiesiems ir smulkiajam verslui? Šį klausimą lrytas.lt uždavė savo skaitytojams.
Dauguma jų – 42 proc. atsakė, kad pagelbėti ji turi suteikdama apčiuopiamą piniginę paramą.
Tai, kad būtina mažinti biurokratizmą ir lengvinti darbo sąlygas, teigė 15 proc. anketą užpildžiusių žmonių. Atidėti mokesčių mokėjimą siūlo 12 proc. skaitytojų, 11 proc. – kad paramą reikia skirti tiesiogiai, o ne per bankus.
Jei yra galimybė, reikia leisti žmonėms dirbti ir užsidirbti, mano 10 proc. apklaustųjų, tiek pat galvoja, kad verslui užtenka ir dabar siūlomos pagalbos.
Kam ir kaip keliaus pinigai?
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narė Rasa Budbergytė perspėja: yra grėsmė, kad mokesčių mokėtojų 5 mlrd. eurų gali būti iššvaistyti taip ir nepasiekę tų žmonių, įmonių ar individualaus verslo, kuriam būtinai reikia pagalbos.
„Tie 5 mlrd. eurų, kurie atstoja pusę valstybės biudžeto – tai paskolinti pinigai. Jie augins mūsų valstybės skolą. Todėl jų naudojimas turi būti griežtai kontroliuojamas. Ypač svarbu, kad teikiant paramą verslui nepritrūktų nei skaidrumo, nei efektyvumo. O tokia rizika yra.
Dabar stengiamasi sutelkti dėmesį į palūkanų kompensavimą, paskolų garantijų teikimą. Ar vis dėlto tai nėra parama bankams, kurie šiuo metu turi kapitalo ir yra likvidūs? Jiems tikrai nevalia skirti paramos.
Jos reikia verslui, kuris yra gyvybingas ir kurio prekės turi paklausą“, – sakė R.Budbergytė.
Tačiau kai paramos pinigai link verslo keliauja per įvairias priemones, kurias sukūrė Ekonomikos ir inovacijų ministerija ir kurias administruoja valstybės įstaiga „Invega“, jie nusėda biurokratijos labirintuose.
„Taip, centrinis bankas turi rūpintus, kad neįvyktų finansų krizė, bet didžiausias dėmesys turi būti skiriamas smulkiajam verslui“, – tikino socialdemokratė.
Antai naujienų agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimai“ kovo pabaigoje atlikta apklausa paliudijo, kad šeštadalis – 17 proc. dirbančių žmonių neturi jokių santaupų, ir jiems prarastas darbas sukeltų didelį iššūkį.
Kita tiek – 17 proc. apklaustų žmonių atsakė, kad jie iš santaupų galėtų gyventi ilgiau nei pusmetį.
Jeigu netektų šiuo metu turimo pajamų šaltinio, ilgiau kaip mėnesį iš turimų santaupų išgyventų vos 57 proc. žmonių.
Svarbiausia – taisyklės
„Lietuvoje ir taip didžiausia pajamų nelygybė, didžiausia socialinė atskirtis. Jei mažiesiems verslams nepadėsime, tai artimiausiu metu galime sulaukti bankrotų bangos.
Juk dalis jų, laikydamiesi Vyriausybės patvirtintų reikalavimų, jau dabar klientams galėtų atverti duris“, – kalbėjo R.Budbergytė.
Karantinas suparalyžiavo ir smulkųjį žemės ūkio verslą – tų žmonių, kurie kiekvieną pavasarį užsidirbdavo pinigų tiek, kad turėtų apyvartinių lėšų visiems metams.
Jie privalėtų jau dabar parduoti gėlių ar daržovių daigus, bet negali – nevalia to daryti. Privalėtų parduoti sodinukus – ir tai daryti turgavietėse draudžiama.
Reikėtų, pasak R. Budbergytės, tiek nedaug – aiškių taisyklių, ir savo verslą sukūrę žmonės išvengtų žlugimo.
Prašo padvigubinti paramą
„Subsidija, kurią Vyriausybė numatė skirti savarankiškai dirbantiems žmonėms, tesiekia 257 eurus. Tai labai mažai. Jie neteko pajamų, sustabdė veiklą – neįmanoma mėnesį laiko pragyventi už pustrečio šimto eurų.
Parama turi būti dalijama teisingai. Tad jos išmokas smulkiajam verslui būtina padvigubinti – prilyginti tai pinigų sumai, kurią gaus priverstinėse prastovose esantys žmonės, dirbantys pagal darbo sutartis“, – teigė Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnė R. Budbergytė.
Jos nuomone, apskritai pasibaigus karantinui šias paramos išmokas verta pratęsti dar porai mėnesių, kad smulkusis verslas galėtų atsitiesti.
Siūlymų yra, svarbu išgirsti
Smulkaus ir vidutinio verslo taryba Seimo Biudžeto ir finansų komitetui yra pateikusi įvairių siūlymų, kaip pagelbėti verslui.
Anot minėtos tarybos, smulkus ir vidutinis verslas yra sukūręs apie 75 proc. visų darbo vietų, jo dalis kuriamame BVP sudaro net 73 proc. Taigi jo pasiūlymai negali būti ignoruojami.
„Smulkusis ir vidutinis verslas patiria patekimo į tinklus problemą. Svarbu išgirsti pasiūlymus, kaip sutrumpinti tiekimo grandinę, kad ir jis galėtų pirkėjams pateikti savo produktus ar gaminius“, – kalbėjo R.Budbergytė.
Taigi šiuo metu pirmoji pagalba verslui jau pradedama teikti. Kol kas per Užimtumo tarnybą ji pasiekia verslininkus subsidijų ir išmokų pavidalu.
„Tačiau kas bus daroma toliau, nėra sutarta. Nei Seimo Ekonomikos komitetas, nei Biudžeto ir finansų komitetas neturi nei paramos priemonių plano, nei duomenų, kiek lėšų joms bus skiriama.
Todėl svarbu, kad Vyriausybė atliktų tų priemonių sąnaudų ir naudos analizę. Kai kalbama apie šimtų milijonų eurų paskirstymą, ta analizė yra būtina.
O kokia tokios paramos nauda? Kam ji klius? Bankams ar verslui? Jeigu verslas gyvuos, tai ir dirbantieji nebus prastovose, bus mažiau ir bedarbių.
„Sumanesni ir gudresni“ juk jau planuoja tyčinius bankrotus“, – užsiminė R.Budbergytė.
Trys dedamosios
Ekonomistas Vaidas Navickas, dalyvaujantis Seimo Ekonomikos komiteto sudarytoje darbo grupėje, patikino: „Nors kol kas nežinia, kiek tiksliai paramos atiteks smulkiajam verslui, tačiau jos paskirstymo principai privalo būti aiškūs“.
Tam, kad pavyktų išgelbėti kuo daugiau smulkių ir vidutinių įmonių iš bankroto, reikia atsižvelgti į tris priemones.
Pirmoji jų – reikia padėti smulkiajam verslui išlikti.
„Viena, šiam verslui reikia subsidijų, kad įmonės turėtų iš ko prastovose esantiems darbuotojams sumokėti algas. Turiu omenyje verslą, kuris dėl koronaviruso atakos ir paskelbto karantino turėjo sustabdyti veiklą arba kurio apyvarta smarkiai smuko.
Kita problema – įmonės turi finansinių įsipareigojimų. Jos privalo mokėti patalpų nuomos mokesčius, paskolų įmokas. Todėl mūsų darbo grupė ir bando nuspręsti, kaip turėtų būti teikiamos nuomos ir paskolų atostogos.
Atsitrenkiama į skirtingus – NT nuomotojų bei nuomininkų interesus, nors ir vieni, ir kiti yra verslininkai. Nuomotojams svarbu kuo daugiau susirinkti nuomos mokesčio, o smulkus verslas neturi iš ko jo sumokėti. Bandome rasti kompromisą“, – kalbėjo V.Navickas.
Gaminti tai, ko trūksta
Kita priemonė – tai pramonės politika. Anot V.Navicko, jau dabar reikia galvoti apie tai, kaip atgaivinti ekonomiką pasibaigus krizei.
„Akistata su mirtinu užkratu parodė, kokių prekių mums trūksta. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad neturime vienkartinių apsaugos priemonių medikams – ir kaukių, ir vienkartinių drabužių. Neturime specialios medicinos įrangos, reagentų testams. Visa tai iki šiol Lietuvoje nebuvo gaminama.
Kilo tų būtinųjų gaminių tiekimo problemų, todėl Lietuvoje verta skatinti tokių gamintojų atsiradimą, taip galbūt panaudojant 5 mlrd. eurų biudžetą. Tuo pačiu teikiant valstybinius užsakymus normaliomis kainomis – tokiomis, kokiomis buvo visa tai perkama iš kitų šalių, o ne bandant iš verslo išspausti paskutinius centus“, – kalbėjo V.Navickas.
Jo nuomone, ta gamyba neturi būti susijusi tik su medicinos sistemos poreikiais. Tikėtina, kad yra būtinybė ir krašto apsaugos sistemai reikalingų gaminių.
„Atsirado būtinybė įsitikinti, kaip veikia maisto tiekimo grandinės ir kiek turime jo atsargų.
Taigi pats laikas įvertinti, kokių mūsų šaliai reikia atsparumo priemonių, o verslas, ypač smulkusis, turėtų prisidėti jas gaminant“, – siūlė ekonomistas.
Trečioji priemonė, jo nuomone, turi būti susijusi su žaląja ekonomika ir politika.
„Tai ir šeimos verslas, dalyvaujantis maisto gamybos ir tiekimo grandinėje, ir vietinių ūkininkų produkcija, kuria prekiaujama kuo arčiau namų.
Nederėtų ignoruoti ir energetikos sistemos – čia dar esame pažeidžiami. Energijos tiekimo srityje dar nesame atsiskyrę nuo Rusijos. Tad reikia investuoti į atsinaujinančią energetiką, kuriai nereikia pirkti nei dujų, nei naftos, nei anglių.
Taigi galbūt dar yra galimybių pasinaudoti Europos Sąjungos fondų lėšomis ir apsirūpinti tuo, ko mums reikia“, – užsiminė V.Navickas.
Krizė baigsis – o kas po to?
Socialdemokratų partijos pirmininkas
„Šiuo metu rinkoje tebegalioja stipriausiojo teisė. Tai savitas laukinis kapitalizmas. Ir pats laikas būtų suteikti daugiau teisių mažesnėms struktūroms.
Pavyzdžiui, didžiųjų prekybos centrų darbo laiką galėtų reguliuoti savivaldybės. Tau būtų viena iš priemonių mažinant prekybos tinklų koncentraciją. Ir toks sprendimas skatintų smulkų ir vidutinį verslą.
Siūlytume didžiųjų prekybos centrų veiklą – mažmeninės prekybos objektų, kurių plotas viršija, pavyzdžiui, 500 kv. metrų – paversti licencijuota veikla.
Savivaldybės tokiai prekybai išduotų licencijas su numatytu prekybos laiku. Šiandien savivaldybės taip daro su alkoholio prekybos vietomis, išduodamos joms leidimus.
Tai sudarytų galimybę vietos valdžiai rasti „sugyvenimo“ režimą tarp smulkaus, vidutinio ir didžiojo prekybininko.
Atsižvelgdamos į prekybos centrų koncentraciją, savivaldybės galėtų nustatyti, kad, pavyzdžiui, prekybos centras ryte galėtų dirbti ne nuo 7 val., o nuo 9 val. – tai atvertų daugiau galimybių konditerijos, kepinių prekeiviams.
Nelygu vieta, savivaldybės galėtų riboti vakarinį prekybos centrų darbo laiką. Tarkime, parduotuvė dirbtų ne iki 23 val., o iki 20 val. – tai galėtų paskatinti mažųjų prekybos vietų atsiradimą.
Savaitgalinės prekybos ribojimas sudarytų sąlygas mažųjų žemės ūkio produkcijos perdirbėjų prekybai turgeliuose.
Geriausia šio pasiūlymo dalis yra tai, kad tai ne prievolė ar visiems vienodas draudimas, nuleistas iš viršaus, o instrumentas, įgalinantis vietinę valdžią surasti geriausią variantą, kad dideli nesuvalgytų mažų, o maži, dėl savo ribotų galimybių, nesukeltų didelių nepatogumų pirkėjams.“
