Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen kalba, kad vaiko pinigų reforma buvo kritikuota jau ją svarstant – ji yra veiksminga, tačiau labai brangi ir prieštaringa, mat išmokas gauna tiek vargingiausios, tiek labiausiai pasiturinčios šeimos. Tad naujosios koalicijos liberaliosios jėgos siūlo vaiko pinigus mokėti tik toms šeimoms, kurių finansinė padėtis yra itin prasta.
Visgi ši partijų idėja susilaukia kritikos – ekonomistas Žygimantas Mauricas teigia, jog toks šeimų skirstymas į pasiturinčias ir gyvenančias vargingiau didintų šešėlį, kurtų išlaikytinių visuomenę bei įvestų „gyvulių ūkį“. Jam antrina ir ekonomistas Nerijus Mačiulis, akcentuodamas, jog tokios reformos didins biurokratinę naštą.
Šiuo metu vaiko pinigai auginantiems vieną ar du vaikus siekia 60 eurų, o gausioms ir neįgalų vaiką auginančioms šeimoms – 100 eurų. Nuo kitų metų, jei bus patvirtintas biudžetas, šias išmokas atitinkamai siekiama didinti iki 70 ir 111 eurų.
Apie tai diskutuoja Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas, VU profesorius Boguslavas Gruževskis, „Luminor“ banko vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
– Ponia Čmilyte, klausytojai, reaguodami į jūsų pasiūlymą, sako, kad „būtų eilinė emigracija“. Ką jūs jiems atsakytumėte?
– Dabar tai nėra Liberalų sąjūdžio prioritetas. Šiandien mes rūpinamės COVID-19 pandemija ir biudžetu. Galbūt kažkada ateityje ir svarstysime vaiko pinigus.
– Jūsų nuomone, profesoriau Gruževski, reikėtų ir milijonierių vaikams mokėti pinigus, ar ne?
– Visi vaikai yra lygūs, todėl gerai mokėti kiekvienam vaikui. Bet visada valstybės valdyme reikia žiūrėti ne tik į principus, bet ir į biudžetą – negalima rodyti ypatingo dėmesio, kai kišenės tuščios. Nors mūsų ekonomika dar kol kas visai nebloga, bet mūsų išlaidos socialinei paramai labai mažos.
ES mes išleidžiame beveik mažiausiai, palyginti su Bendruoju vidaus produktu (BVP), socialinės paramos programoms. Socialinėms reikmėms skiriame du kartus mažiau nei kitos ES šalys. Jeigu šeimos yra labiau pasiturinčios, tie 50 ar 60 eurų mažai ką pakeis, todėl geriau tie pinigai nueitų toms šeimoms, kurioms jų trūksta.
Aš palaikau priemonę diferencijuoti vaiko pinigus, kad parama eitų labiau nepasiturintiems, nes kol kas mūsų visuomenė vidutiniškai yra nepasiturinti. Apskritai manau, kad bet kokia parama turi būti kuo labiau diferencijuota. Tačiau dar geriau būtų, kad būtų investuojama ne į paramą, o į paslaugas.
Tai yra, tai, ko labiausiai reikia Lietuvai – žmonėms reikia padėti ne pinigais, o paslaugomis. Tada susilygintų turtingesnių ir mažiau pasiturinčių tėvų vaikai. Turtingesnių tėvų vaikas pavalgys gal šiek tiek geriau, bet ir vienam, ir kitam reikia popamokinės veiklos, transporto, saugumo, geresnės aplinkos mokykloje, todėl geriau investuoti į tai.
– Pone Mauricai, kodėl jums nepatiko Laisvės partijos idėja diferencijuoti vaiko pinigų mokėjimą?
– Nes tai išmokų sistemoje didintų tą vadinamą „gyvulių ūkį“, kurį mes jau turime mokesčių sistemoje. Šitaip prasidėtų šeimų diferencijavimas į vargingiausias ir nevargingiausias, taip pat tai padidintų šešėlį, nes dalis šeimų, norėdamos gauti vaiko pinigus, tikėtina, kad dalį savo pajamų ims slėpti norėdamos de facto tapti vargingomis.
Taip pat yra rizika, kad ilgainiui bus kuriama išlaikytinių visuomenė. Jeigu šeima varginga, o tėtis ar mama gauna darbą, bet staiga paskaičiavę supranta, kad praras vaiko pinigus, gali nuspręsti nedirbti. Pagrindinė grėsmė ta, kad bus išaugintas biurokratinis aparatas, nes reikėtų tas šeimas stebėti, gaudyti, ar nesukčiauja, neslepia pajamų, o tai, galų gale, gali nuvesti net iki teismų.
Visa tai gali turėti tokį poveikį, kad tie sutaupyti keliasdešimt ar keli šimtai milijonų eurų smogs kitu galu. Taip pat esu rašęs, kad būtų visai prasminga įteisinti idėją, kai vaiko pinigus šeimos savanoriškai padovanoja toms šeimoms, kurioms jų labiau reikia. Manyčiau, kad taip būtų kur kas efektyviau negu leisti tokius dalykus daryti biurokratams.
– O kaip su vaiko pinigais yra kitose šalyse? Ar yra visuotinumo, ar diferenciacijos principas pagal pajamas, mokant tuos pinigus?
– Yra visuotinumo principas, nes pats vaiko pinigų apibrėžimas sako, kad tai yra universali išmoka. Arba tai gali būti neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), kuris universaliai taikomas visiems gyventojams – pirmi uždirbti 1 tūkst. ar 2 tūkst. eurų papildomai neapmokestinami, jeigu asmuo turi vieną vaiką, jeigu du, ta suma atitinkamai didėja. Jeigu tai diferencijuojama išmoka, reiškia, kad tai jau yra kitokio tipo išmoka – tai yra parama nepasiturinčioms šeimoms.
– Kiek suprantu, liberalios partijos traukiasi nuo idėjos diferencijuoti vaiko pinigų mokėjimą. Kaip jūs tai vertinate? Ar tai nulėmė sukeltas triukšmas, ar kažkokie kiti išskaičiavimai?
– Tokių idėjų buvo pasirodę jau anksčiau, dar tada, kai tie vaiko pinigai Lietuvoje buvo įvedami. Viena tuo metu opozicijoje buvusi partija kritikavo sprendimą ir klausė, ar to tikrai reikia visiems žmonėms, ar mes turime tiek daug lėšų, ar nebūtų geriau diferencijuoti.
Tačiau kadangi tai buvo opozicija, niekas per daug nesigilino į jų sakomus šalutinius poveikius. Tad tas pasiūlymas dabar neatsirado – jis liko iš tų laikų, tačiau, kai dabar tas pasiūlymas išėjo į priekį ir buvo sukritikuotas, aš manau, kad jis bus nukištas į stalčius.
– Pabrėžiama, kad vaiko pinigai valstybės biudžetui kainuoja be galo daug – daugiau nei pusę milijardo. Kaip jums šis aspektas, kad tai gana brangu?
– Žiūrint, su kuo lyginsime. Jei lyginsime su kitomis išmokomis ar kitų šalių teikiama parama vaikams, tai nėra labai didelė suma. Tai yra mažiau nei 1 proc. BVP. Bet kuriuo atveju, auginančias vaikus šeimas būtų tikslinga remti, siekiant sumažinti skurdo dydį.
Mes juk sakome, kad reikia sumažinti skurstančiųjų skaičių, kurti gerovės valstybę, o kaip tik antra kategorija skurstančiųjų yra vaikus auginančios šeimos. Pagal skurdo rizikos skaičiavimo metodiką, gimus vaikui šeimos pajamos neišauga, bet jos pajamos jau turi būti dalinamos trims asmenims, jeigu du vaikai – keturiems.
Todėl išeina taip, kad gimus vaikams, net ir esant toms pačioms šeimos pajamoms, šeima jau panyra žemiau skurdo rizikos ribos. Todėl tikslinga šeimai bent šiek tiek kompensuoti vaiko auginimo išlaidas, ir tą daro daugelis šalių. Galbūt liberalai turėjo omenyje, kad jei tie vaiko pinigai ir būtų naikinami, tada reikėtų sugrąžinti NPD.
– Pone ministre, klausytojai skundžiasi, kad politikoje trūksta pastovumo: vieni sprendimai keičia kitus ir nežinia, kas laukia šeimų. Jūs sutiktumėte su tuo ar prieštarautumėte?
– Sutikčiau, nes socialinės apsaugos politikoje neretai būdavo staigių posūkių. Surasti tinkamą sistemą užtrunka ir gali būti, kad vieną kitą sprendimą reikės pakeisti, bet klausimas, kodėl reikia keisti gerai funkcionuojančias sistemas? Mūsų galva, vaiko pinigai yra vienas geriausių sprendimų, nes rodikliai rodo, kad skurdas, nelygybė tarp vaikų buvo gerokai sumažinta.
– Bet galima rasti kontraargumentų: tai brangus sprendimas; ar teisinga, kad milijonieriaus vaikas gauna tokius pačius pinigus, kaip ir skurstantis? Galbūt reikėtų padvigubinti vaiko pinigus tiems, kurie skursta, ir sumažinti tiems, kurie ir taip gerai gyvena?
– Mūsų valstybės biudžetui tai dideli pinigai, bet mūsų socialiniai sričiai skiriamas nuo BVP lėšų kiekis yra labai mažas lyginant su Europos vidurkiais. Todėl tos naujos priemonės, kurias mes įvedėme tiek pensijų srityje, tiek vaiko piniguose, vis tiek nepasiekia to lygmens, kuris yra normalus paprastam europiečiui.
Kalbant apie tai, ar milijonieriai irgi turėtų gauti tuos 60–70 eurų, tai ekonomistai yra apie tai pasisakę, kad čia bus efektyvumo problema: nuspręsti, kokia riba, nuo kurios nebebus mokami vaiko pinigai – ar 1 tūkst. eurų į rankas vienam tėvų, auginančių vaikus, ar daugiau – yra labai sudėtinga. Tuo labiau, kad ta riba turėtų nuolat kisti.
Taip pat didelis klausimas, ar neatsirastų šešėlis: galbūt vieniša motina dirba per kelis darbus, jog uždirbtų 1–2 tūkst. eurų, kad išlaikytų šeimą, ir dėl to praranda vaiko pinigus. Tada čia jau atsirastų socialinio neteisingumo problema – tėvai nori uždirbti daugiau ir sukurti vaikams geresnę ateitį, bet nukenčia.
Todėl mes einame kitu keliu – mūsų vaiko pinigai neįtraukiami į jokias kitas išmokų skaičiavimo sistemas, kas reiškia, kad nesvarbu, gaus žmogus socialinę pašalpą ar ne, jis vis tiek gaus vaiko pinigus bet kuriuo atveju. O Lietuvoje milijonierių labai nedaug, todėl dėl jų nereikia kurti atskiro įstatymo.
– Klausytojai siūlo nepasiturinčioms ar esančioms socialinių tarnybų akiratyje šeimoms vaiko pinigus atiduoti ne pinigais, o paslaugomis, skirtomis vaikui, nes nepasiturinti visuomenės dalis Lietuvoje nėra subrendusi, savarankiška ir galinti pasirinkti, kur išleisti tuos pinigus. Ką į tai atsakytumėte?
– Ši priemonė jau taikoma. Savivaldybių socialiniai darbuotojai pažįsta tokias šeimas ir pagal ministerijos patvirtintas rekomendacijas teikiamos tiek paslaugos, tiek formuojami prekių krepšeliai vaikams ir užtikrinami tie būtiniausi poreikiai, kad vaikai kiek galima oriau gyventų.
– Kitąmet, jei bus pritarta biudžetui, vaiko pinigai kils iki 70 eurų auginantiems vieną ar du vaikus ir 111 eurų auginantiems tris ar neįgalų vaiką. Bet dėl pandemijos gali tekti biudžetą koreguoti, tad ar neplanuojama koreguoti šios eilutės?
– Manau, kad nebus koreguojama. Įstatymo nuostata priimta jau praėjusiais metais, kas reiškia, kad šeimos turi teisėtų lūkesčių. Turėtų būti labai sudėtinga situacija, kad būtų imta mažinti įstatymų numatytus dydžius, todėl nemanau, kad kas nors to imtųsi, nes tai būtų labai panašu į tai, kas buvo daroma per 2009 metų krizę.
Apskritai neteisinga dėl sunkios biudžeto padėties nubraukti priemones, padedančias šeimoms užauginti vaikus, juk jos yra pažeidžiamiausia visuomenės grupė. Yra kitų sričių, kuriose galima daryti nukarpymus, jeigu biudžeto situacija sudėtinga.
