Ji sako sieksianti, kad Užimtumo tarnyboje registruotųsi tik realias paskatas ieškoti darbo turintys žmonės, o modernizavus informacinių technologijų sistemą ir sukūrus „pažinčių portalą“ tarp darbuotojų ir darbdavių įstaiga galėtų sutelkti dėmesį į kompetencijų kėlimą.
M.Navickienė teigia, kad sprendžiant nedarbo problemas daugiausiai dėmesio ketinama skirti jaunimui ir ikipensinio amžiaus žmonėms.
Pasak ministrės, išaugęs nedirbančių žmonių skaičius neatspindi realios situacijos, nes pasiūlyta 200 eurų išmoka paskatino registruotis Užimtumo tarnyboje, nesvarbu, ar žmogus turi realias paskatas ieškoti darbo – tai darė ir studentai, ir trečius metus vaikus auginančios mamos, ir žmonės, dirbantys šešėlinėje darbo rinkoje.
Apie Užimtumo tarnybą ir tai, kokių pokyčių reikia darbo rinkoje, diskutuoja SADM viceministras Vytautas Šilinskas ir Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas.
– Viceministre, koks prieš pandemiją buvo nedarbas? Kokie 7-8 proc.? Nors normalus nedarbas galėtų būti apie 5 proc.?
– Būtų idealu pasiekti tokį skaičių. Nagrinėjome, kokia situacija buvo Lietuvoje anksčiau: mokslininkai pastebėjo, kad nedarbas ženkliai išaugdavo per krizes: per 1998 metų, 2009 metų finansinę krizę ir dabar, per pandemiją.
Anksčiau grįžti į normalią ikikrizinę būklę trukdavo apie 7-9 metus. Tendencija tokia, kad per krizę nedarbas išauga, o paskui vis nuosekliai metai iš metų mažėja iki kitos krizės. Stengiamės, kad tas nedarbas kuo mažiau išaugtų, todėl padidinome prastovų kompensavimą nuo 90 iki 100 proc., kad darbdaviams nieko nekainuotų išlaikyti žmogų.
– Ministrė užsiminė apie Užimtumo tarnybos (UT) pertvarką. Kas bus su ja daroma?
– Reikia peržiūrėti, kokias priemones, paslaugas valstybė teikia darbdaviams ir ieškantiems darbo – norime pagerinti jų kokybę. Dabar UT yra registruota tik 18 proc. darbdavių, dėl ko UT sunku surasti darbus bedarbiams.
Taip pat darbdavių pasitenkinimas UT vykdoma veikla ir teikiamomis paslaugomis yra tik 60 proc. Norime, kad UT greičiau nusiųstų darbuotojus darbdaviams, kad šie pradėtų greičiau dirbti, taip pat norime pagerinti kvalifikacijos kėlimo kokybę.
– Pone Arlauskai, ar darbdaviai netiki UT efektyvumu, kad jos veikloje dalyvauja tik penktadalis?
– Darbdavių manymu, nėra vieningos sistemos – keičiasi valdžios, atsiranda vis naujos reformos, vis nauji pažadai, kad viskas bus gerai, kad bedarbystė nėra taip blogai. O mes matome šiek tiek platesnį vaizdą: šešėlinę ekonomiką, kur žmonės nemoka mokesčių ir užkrauna jų mokėjimą ant sąžiningai mokesčius mokančių darbdavių.
Kalbėjausi su kelių skirtingų savivaldybių darbdaviais klausdamas jų, ar jie patenkinti UT darbu? Visi jie atsakė vienodai: mums atrodo, kad jos pagrindinė užduotis turėti kuo daugiau bedarbių.
„Mes viename rajone pažiūrėjome, kad yra registruota apie 3 tūkst. bedarbių. Kreipiamės į UT, o jie mums iš tų kelių tūkstančių atsiuntė kelis žmones, kurių specialybės visiškai mums netiko, kad mes jų nepriimtume į darbą. Kiek kartų bandėme kreiptis, mes negauname jokio rezultato – o kiek kartų galima kreiptis tuo pačiu adresu, jei matome, kad esame nereikalingi?“ – pasakojo man jie.
Tad problema yra gerokai gilesnė, nei kad pristatė viceministras. Kai pasižiūrime į problemą mikro lygiu – pavyzdžiui, konkrečioje seniūnijoje, pamatome, kad tas UT klientas nesuinteresuotas dirbti, ypač pandemijos laikotarpiu.
Girdėjau tokį pavyzdį – ateina bedarbis į įmonę ir sako personalo darbuotojui: „Klausyk, man nereikia dabar dirbti, nes dabar sistema tokia. Aš net negaliu dirbti – transportas nevažinėja, kaip man iš kaimelio pasiekti darbą?“
Mes keliame klausimus Darbo grupėje, kaip spręsti tas problemas, bet esame institucijų įkaitai. Nėra tarp institucijų susikalbėjimo.
– Viceministre, į UT užsiregistravo 50 tūkst. bedarbių, kurie tą padarė tik dėl 200 eurų išmokos. Bet jie vis tiek yra bedarbiai, nepaisant to, kad jie tik pasiims tuos pinigus ir paskui juos prapils. Kokia yra šių žmonių apskaita? Juk jie yra darbo-nedarbo rinkos dalyviai, ar juos galima nurašyti „neieškote darbo, tai ir sėdėkite ant pečiaus“?
– Mes turime jais pasirūpinti ir matome privalumą, kad jie užsiregistravo. Mes turėsime galimybę pasiūlyti jiems darbo vietas, bet reikia suprasti, kad šiuo metu UT turime registruotų apie 8 tūkst. darbo vietų ir apie 285 tūkst. bedarbių.
Mano asmenine nuomone, pirmiausia darbdaviams turime siųsti tuos, kurie nori dirbti, o nenorinčius atsijoti. Turime remti neįgaliuosius, ilgalaikius bedarbius, vyresnius asmenis, bet, jeigu žmogus nori dirbti, turime siųsti jį pas darbdavį. Jei jam trūksta kvalifikacijos – turime ją suteikti.
– Bet ponas Arlauskas sako, kad atsiųsti UT nelabai tinkami darbo rinkai ir darbdaviams nelabai patinka.
– Girdėjome iš darbdavių nusiskundimų, kad dažnu atveju problema yra ne dėl kvalifikacijos, bet dėl motyvacijos.
– Pone Arlauskai?
– UT tarnybos pavadinimas neatitinka tų veiklų, kurios jai priskirtos. Užimtumas sudaro gal tik kelis procentus jos veiklos, visa kita veikla yra socialinė rūpyba. Siūlyčiau pirmiausia keisti UT pavadinimą į „Įdarbinimo agentūra“.
Tada tikiu, kad ta ruošiama platforma, tas „pažinčių portalas“ bus sėkmingas projektas. Tada jau darbdaviai galėtų pradėti dirbti per pameistrystės, mokymosi visą gyvenimą programas, ką jau labai sėkmingai daro užsienio šalys.
Mes palaikome ryšius su privačiomis įdarbinimo agentūromis ir mokame joms nuo 2 iki 4 mėnesinių atlyginimų, kai jos suranda mums reikalingus darbuotojus. Manau, kad jeigu viskas būtų gerai sustyguota, darbdaviai šitaip galėtų mokėti ir UT.
Bet reikėtų labai aiškiai atskirti norinčius dirbti nuo nenorinčių. Turėtų skirtis UT darbuotojų, dirbančių su motyvuotais ir nemotyvuotais bedarbiais, apmokėjimo sistema: už motyvuoto žmogaus įdarbinimą jiems galėtų būti mokama papildomai.
– Viceministre, o kuo UT skiriasi nuo privačių įdarbinimo agentūrų?
– UT turi padėti tiems, kuriems privatus verslas nepadeda. Mes nenorime, kad UT darytų tai, ką daro privačios agentūros. Reikia turėti omenyje, kad UT registruojasi neturintys pakankamos kompetencijos, neįgalūs, ilgalaikiai bedarbiai, jaunimas ir kitos, turinčios aukštesnį nedarbo rodiklį, grupės. UT padeda šiems žmonėms susirasti darbą.
Sutinku su ponu Danu, kad pirmiausia reikia atskirti norinčius dirbti nuo nenorinčių, o tada norintiems padėti susirasti darbą. Bet aš matau kelias problemas: lokacijos ir kvalifikacijos.
Jau bendradarbiaujame su Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), diskutuojame su Finansų ministerija teikti Europos Komisijos Atgaivinimo fondui projektą, kad ŠMM labiau panaudotų UT ugdymo pajėgumus.
Ir kad tas ugdymas būtų ne tik tada, kai žmogus jau netenka darbo ir ateina į UT, bet kad jis būtų visą laiką – kad žmogus toliau tobulėtų jau dirbdamas, kad jis galėtų kilti karjeros laiptais, sugebėtų prisitaikyti prie pokyčių, mokėtų dirbti naujais įrenginiais ir nebeiškristų iš tos darbo rinkos.
– O kiek UT yra universitetas? Ateis turintis neaukštą kvalifikaciją žmogus ir pareikš, kad nori dirbti teisininku užsienio kompanijoje, sakys, būkit mieli, UT, perkvalifikuokite mane, kad gaučiau teisininko mokslų daktaro diplomą. Juk žmogus ir pats turi rūpintis savo išsilavinimu, ar čia visgi UT turi jį perkvalifikuoti, kad jis tiktų viskam?
– Jeigu žmogus nori dirbti ir jam trūksta kvalifikacijos, manau, kad mes turime pareigą jam padėti. Ir ne taip svarbu, kokia institucija padės – ar universitetas, ar UT – mums reikia dirbti kartu dėl bendro tikslo.
Šiai dienai UT padeda šiems žmonėms įgyti profesinių įgūdžių – teisininko šiai dienai neparuoštų. Bet klausimas, ar tą turėtų daryti? Dėl to ir diskutuojame su ŠMM, kad čia jau jų funkcija.
– O ta motyvacija, apie kurią kalbėjo Danas Arlauskas, ar ji kaip nors vertinama UT? Juk turbūt reikia gero psichologo, kad suprastum, ar žmogus tikrai nori dirbti, ar tenori „atsižymėti“, kad gautų pašalpą ar kitas naudas?
– Didelė dalis žmonių registruojasi UT tam, kad gautų sveikatos draudimą. Čia matome problemą ir ministrė jau kelia šį klausimą ir planuoja apie jį su kitais ministrais diskutuoti, o gal jau net ir diskutavo su Sveikatos apsaugos ministerija dėl to, kad būtų universalus sveikatos draudimas.
Tai reiškia, kad, jei žmogus gyvena Lietuvoje, jis būtų apdraustas sveikatos draudimu. Šiandien žmonės, jeigu nori, vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek tą sveikatos draudimą gauna, tad tuos žmones šiaip ar taip vis tiek apdraudžiame valstybės lėšomis. Tad ar būtina kelti reikalavimą, kad žmogus registruotųsi UT norėdamas gauti sveikatos draudimą, jeigu darbo jis neieško?
Bet dar nesakome, kad šis kelias bus geriausias, dar reikia skaičiuoti, kiek tai kainuos. Ir toliau diskutuosime su darbdaviais ir socialiniais partneriais, kaip išspręsti šią problemą.
– Pone Arlauskai, kaip jūs, patys darbdaviai, ieškote žmonių? Juk nelengva rasti gerą darbuotoją net ir aptarnavimo sferoje. Tie, kurie turi aukštas kvalifikacijas, jiems gal paprasčiau, nes jų poreikis rinkoje gana didelis.
O štai su vidutinės ar žemesnės kvalifikacijos darbuotojais sunkiau – jų reikia, bet net ir suradus norintį dirbti gali pasirodyti, kad jis turi krūvą ydų: jam kartais kas nors neišeina, kartais jis užgeria...
– COVID-19 labai pagreitino tų verslų ir žmonių, kurie niekaip negalėjo įveikti naujų technologijų keliamų reikalavimų – negalėjo pereiti prie nuotolinio darbo – iškritimą iš darbo rinkos.
Kitas dalykas – institucijos rašo projektus, gauna pinigus ir suka juos per kažkokius procesus. Tačiau darbdaviai per visus šiuos projektus yra palikti nuošalyje – štai čia ir yra didžiausia problema. Prieš kelerius metus buvau Vienoje didelėje konferencijoje dėl kompetencijų kėlimo.
Man labai patiko Prancūzijos atstovo pranešimas: „Išbandėme įvairiausius modelius ir supratome, kad turime atsiverti privačiam sektoriui, kad jie dalyvautų priimant sprendimus kaip lygiaverčiai subjektai su kitomis valstybinėmis įstaigomis ir organizacijomis“.
Prancūzai suprato, kad viešasis sektorius nesugebės užtikrinti tų poreikių, kurie reikalingi labai greit besikeičiančiai darbo rinkai ir jis niekada nesuspės paruošti jai reikalingų specialistų. O COVID-19 dar pagreitino poreikį, kad sistema būtų gerokai inovatyvesnė ir mobilesnė.
Pas mus „Mokymosi visą gyvenimą“ programoje mokosi 5,9 proc., Latvijoje – 7,5, Estijoje – 17,2 proc. Estijoje ši programa veikia taip efektyviai dėl to, kad jie įtraukia privatų sektorių.
– Viceministre, ar įmano įtraukti darbdavius į tokių sprendimų priėmimą? Anksčiau jie lyg ir visą laiką dalyvaudavo?
– Juos privaloma įtraukti. Mes ir keliame sau tikslą pagerinti darbdavių pasitenkinimą UT paslaugomis, o be jų pačių juk niekaip to nepadarysi.
