Algos euro zonoje neturėtų augti taip sparčiai kaip JAV, todėl infliacija euro zonoje artimiausiais metais bus mažesnė negu JAV. Dėl to Europos Centrinis Bankas (ECB) vėliau negu JAV centrinis bankas didins bazinę palūkanų normą. SEB ekonomistai mano, kad 2022 metais euro zonoje bazinės palūkanų normos nebus keičiamos, to neturėtų būti ir 2023 metais, nebent ekonomika augs gerokai sparčiau, negu dabar prognozuojama.
„JAV ekonomikoje yra įkaitimo požymių, o gerėjanti darbo rinkos padėtis ir įsibėgėjantis algų augimas privers kitąmet JAV centrinį banką padidinti bazinę palūkanų normą. Manome, kad bazinė palūkanų norma pirmą kartą nuo pandemijos pradžios bus padidinta 2022 metų rugsėjį ir 2023 metų pabaigoje ir ji bus 1,5 procento“, – prognozavo SEB ekonomistai.
„Swedbank“ specialistų vertinimu, euro zonoje palūkanos nuo istorinių žemumų pakils tik 2024 metais.
ECB prezidentė Christine Lagarde prieš kelias savaites kalbėjo, kad bankas nežada kelti palūkanų ir netgi šiek tiek padidino Vyriausybės obligacijų supirkimą. Kaip aiškino „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas, tai reiškia, kad palūkanų normų kėlimas lieka tolimoje ateityje. Mat dažniausiai iš pradžių centriniai bankai pradeda kalbėti apie ekonomikos skatinimo apimčių mažinimą, o galiausiai – ir nutraukimą. JAV centrinis bankas šiuo metu tą jau daro: ekonomikos skatinimą planuoja nutraukti iki kitų metų birželio, o rinkos tikisi, kad būtent tada bus pradėtos kelti palūkanos.
„Yra tikimybė, kad taip įvyks net ir kažkiek anksčiau – antrąjį ateinančių metų ketvirtį. Prognozuojama, kad kitų metų viduryje palūkanos sieks 0,7 proc., o 2023 m. – 1,4 proc.“, – teigė Ž.Mauricas.
Tuo metu iš ECB nelaukiama, kad jis palūkanų normas kels bent iki kitų metų pabaigos. Pasak Ž.Maurico, priežastis paprasta: euro zonoje labai didelis atotrūkis tarp Šiaurės ir Pietų valstybių. Pastarosios labai įsiskolinusios – skolų kuprą velka tiek viešasis, tiek privatus sektorius.
„Šioms šalims bet koks palūkanų pakėlimas būtų skausmingas. Praktiškai tai jau reikštų diržų veržimąsi. Dėl to euro zona ties žemomis palūkanų normomis gali įstrigti labai ilgam, kaip Japonija. Galima būtų kalbėti apie penkerių metų ar net ilgesnį tarpsnį“, – prognozavo ekonomistas.
Šonas šyla, šonas šąla
Vis dėlto, jo manymu, Lietuvos ekonomikai minimalus palūkanų pakėlimas ar bent galimybė, kad taip gali nutikti, būtų į naudą. Tačiau euro zonoje šonas šyla, šonas šąla. Šyla būtent šiaurė – ji greitu metu gali net ir perkaisti, o Pietų šalių ekonomikos vis dar šąla.
„Mes patenkame į šiaurinių šalių grupę – didėja grėsmė, kad galime savo ekonomiką perkaitinti. Tam tikruose segmentuose tai jau vyksta. Galime įpūsti infliacijos, darbo užmokesčio ir nekilnojamojo turto (NT) burbulą, dėl ko vėliau visi gailėsimės.
Siekiant sustabdyti tokių burbulų pūtimąsi visada pagrindinis instrumentas būdavo palūkanų normų kėlimas. Bet dabar, tikėtina, jo nebus, todėl tenka pasikliauti fiskaline politika. Reikėtų bent puse lūpų pradėti kalbėti apie kai kurių mokesčių kėlimą ar ne tokį spartų išlaidų didinimą“, – komentavo ekonomistas.
Mat Lietuvoje formuojasi lūkesčiai, kad kasmet vos ne 10 proc. augantys atlyginimai – normalu. „O to tikrai nebus, – įspėjo Ž.Mauricas. – Ilguoju laikotarpiu yra labai nedidelė tikimybė, kad tokie tempai išsilaikys, bet tarptautinėje rinkoje galime prarasti konkurencingumą“.
Pietiečių įkaitai
Tuo metu pietiečiai – mėgėjai išlaidauti. Pietuose skolos milžiniškos, šios krizės metu jos dar labiau išaugo, tuo metu Šiaurės šalys tiek neišlaidauja.
„Mes esame pietiečių įkaitai: negalime kelti palūkanų ir dėl to rizikuojame perkaitinti ekonomiką.
Pietiečių skolos akmuo ir taip didelis, nors palūkanos nulinės. Šalys nėra pajėgios išlaikyti padidėjusių palūkanų svorio. Jei paskola – 200 proc. bendrojo vidaus produkto, procentu padidinus palūkanas jau solidžiai brangsta vien paskolos refinansavimas.
Be to, jie net nežada sustoti – ir toliau išlaidauja. Gal dabar kiek Italijoje yra kiek vilties, tačiau ten per inertiški procesai ir struktūros, kad jas pakeistų vienas žmogus, į premjero postą atėjęs Mario Draghi“, – svarstė Ž.Mauricas.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad politikams pandemija apskritai labai naudinga: jie gali išlaidauti, o niekas per daug neklausinėja, kur pinigai, nes esą tikslas geras.
Ne toks spaudimas
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, komentuodamas, kodėl JAV kalba apie palūkanų normų didinimą, o euro zona – ne, rodo į infliacijos skaičius. JAV ji – virš 6 proc., euro zonoje – 4 proc, bet šis skaičius, anot pašnekovo, kiek apgaulingas. Jei žiūrėtume į vadinamąją grynąją infliaciją – atmetus energijos išteklių kainų įtaką – ji siektų vos 2 proc., o daugelyje euro zonos šalių būtų net ir mažesnė. Todėl spaudimo euro zonoje kol kas yra gerokai mažiau nei JAV.
Anot pašnekovo, didindami palūkanas centriniai bankai paprastai nereaguoja į energetinių išteklių kainų šuolius. „Šiuo atveju stebime infliaciją, kuri didžiąja dalimi nulemta trumpalaikio šoko: dujų kainų, elektros ir naftos pabrangimo. Visa tai turės, tikėtina, trumpalaikį efektą ir kitais metais jau atslūgs. Dėl to šiuo metu ECB reaguoti turbūt būtų klaida. Didesnės palūkanos jokių problemų didžiojoje euro zonos dalyje neišspręstų, bet sukurtų naujų. Tarkime, Italijos skolų refinansavimas būtų daug sudėtingesnis. Dėl to ECB ir nesiima veiksmų“, – komentavo N.Mačiulis.
Pasak jo, dabartinės palūkanos tinkamos ir Italijai, ir Prancūzijai, ir kitoms silpnesnėms euro zonos valstybėms. Tačiau Vokietijai ar Baltijos šalims tiktų net ir pora procentinių punktų didesnės palūkanos. „Bet mažos valstybės ECB nėra tokios įdomios, ir pagal infliaciją Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje centrinis bankas savo pinigų politikos nenustatinėja“, – pridūrė ekonomistas.
Mums galvos neskauda
Anot N.Mačiulio – diskusinis klausimas, ar žemos palūkanos kaitina Lietuvos ekonomiką? Kad ekonomika šyla, rodo tik du rodikliai: atlyginimai ir NT kainos.
Algų augimas Lietuvoje labai spartus, gerokai lenkiantis produktyvumo kilimą, tačiau atlyginimų augimas labiau susijęs su darbuotojų trūkumu nei su palūkanų norma. NT kainos per pandemiją padidėjo ketvirtadaliu, būstas brango labiau nei augo gyventojų pajamos. „Būtų galima spėlioti, ar didesnės palūkanos prislopintų būsto pirkimą. Turbūt šiek tiek, nes sumažėtų jo įperkamumas. Kita vertus, reikia atsiminti, kad apie pusė sandorių būsto rinkoje įvykdoma be paskolų“, – kalbėjo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Ne viena euro zonos valstybė nukentėjo nuo pandemijos, todėl joms reikia žemų palūkanų, nes, priešingu atveju, taptų sudėtinga refinansuoti skolas. Tačiau Lietuvai tai neaktualu. Mat gyventojų skola – viena mažiausių ES, valdžios sektoriaus įsiskolinimai – taip pat.
„Mums dėl palūkanų normų galvos visai neskauda. Lietuvos ekonomikai didesnės palūkanų normos turėtų nedaug įtakos – kiek prislopintų investicijas NT sektoriuje, bet daugiau apčiuopiamų pasekmių nebūtų“, – teigė N.Mačiulis.
Prisivirsime košės
Nors žemos palūkanų normos gali paskatinti galvoti apie būsto pirkimą, Ž.Mauricas įspėjo – taip galvojantys gali dvigubai apsigauti.
Viena: lietuviai labai daug pinigų laiko indėliuose, dalį kurių „suvalgė“ kylanti infliacija. Antra: žemos palūkanų normos skatina NT kainų burbulą. Mat žmonėms patikėjus, kad palūkanos bus mažos ilgą laiką, išauga našta norintiems įsigyti būstą, nes taip įsibėgėja kainų augimas.
„Yra nemaža rizika, kad įsisuksime infliacijos ir darbo užmokesčio spiralę. Galime prisivirti košės, nes būdamas euro zonoje negali įjungti atbulinės pavaros – devalvuoti valiutos. Mes jau dabar keliautojų esame laikomi brangia šalimi. Tas pats bus ir su NT kainomis: jei norėsime prisivilioti žmones, kad grįžtų iš Vakarų Europos ar atvyktų iš Ukrainos, bus sunkiau tą padaryti, nes pas mus būstas kainuos brangiai“, – kalbėjo Ž.Mauricas.
