– Vidutinės darbo pajamos „į rankas“ trečiąjį šių metų ketvirtį yra padidėjusios 10,5 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Ar jus tokie skaičiai džiugina?
– Tokie skaičiai nenustebino, 10 proc. atlyginimų augimą matome jau ketvirtus metus iš eilės. Tai darosi įprasta. Per dešimtį metų atlyginimai padvigubėjo. Europoje pagal atlyginimų augimą esame čempionai.
– Kas lemia tai, kad Lietuva atlyginimais taip spurtuoja?
– Verslai per pandemiją nenukentėjo taip stipriai kaip kitose šalyse. Žinoma, išskyrus maitinimo ir turizmo sektorius. Tačiau visi kiti smarkiai pasistūmėjo į priekį.
Be to, į Lietuvą plaukia milžiniškos pinigų sumos. Padeda pernai pasiskolinti 5 mlrd. eurų, rekordinės verslų prekių ir paslaugų eksporto apimtys, dar laukiame ateinančių Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo (RRF) ir Europos Sąjungos pinigų.
Lietuvą per artimiausius šešerius metus pasieks beveik pusantro biudžeto dydžio suma. Tai lems, kad tos mėsos, kurią būtų galima padalyti darbuotojams, daugės.
– Bet ar visi tos mėsos atsirieks vienodai? Juk yra net 45 proc. atlyginimų skirtumas tarp Vilniaus ir kitų šalies savivaldybių. Vilniuje atlyginimas „ant popieriaus“ yra 1830 eurų, kitur – 1260 eurų. Tas atotrūkis didėja. Ką tokia tendencija reiškia?
– Tai reiškia įtampas. Nepaisant to, kad bendra mūsų ekonomikos temperatūra atrodo gera, matome ir problemą – Vilniaus atotrūkį nuo likusios Lietuvos. Tas atotrūkis tik didės. Didžiuosiuose miestuose tik dar labiau ims trūkti darbuotojų.
Reikia skatinti mobilumą. Skatinti, kad žmogus, gyvenantis periferijoje, turėtų galimybę atsiriekti augančios ekonomikos važiuodamas dirbti į ekonominį centrą. Tai gali būti ne tik sostinė, bet ir, pavyzdžiui, Naujoji Akmenė, kuri anksčiau buvo linksniuojama kaip nevykęs miestas, tačiau dabar dėl pastatytų fabrikų gyvena gerai ir tampa ekonominiu centru aplink esantiems kaimams. Reikia tik pasistengti, kad į tuos ekonominius centrus žmonės kaip įmanoma lengviau patektų. Tada tie disbalansai išsilygins, bet su tuo susidoroti dar ne itin pavyksta.
– Kokių sričių darbuotojų atlyginimai augs lėčiau, o kurių laukia šviesesnė ateitis?
– Kitais metais darbuotojų trūks praktiškai visose srityse, o šiandien visi tie, kurie iš tiesų nori turėti darbą, jį turi.
O atlyginimai daugiausia kils mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms. Minimali alga augs beveik 14 proc. Vargu bau, ar šį skaičių aplenks vidurinės klasės ar aukštesnes pajamas gaunantys žmonės.
Taip pat didžiausio pakilimo gali tikėtis ir turintys aukštą kvalifikaciją. Bet dirbančių, kvalifikuotų žmonių trūks ir matau dar vieną riziką: jei kitais metais nusimesime pandemijos pančius, užsienis gali pradėti vilioti mūsų darbuotojus didesniais atlyginimais, nes šiuo metu visoje Europoje trūksta darbo rankų.
Pavyzdžiui, Vokietijoje nedarbas siekia vos 3 proc., bet jei pandeminiai gniaužtai atsileis, Vokietija kaip siurblys pradės siurbti darbuotojus, tarp jų – ir Lietuvos.
Žmonėms galimybių dirbti ir uždirbti bus, bet verslams kils didžiulių iššūkių, reikės galvoti, kaip išlaikyti žmones, juos motyvuoti, kad šie prisidėtų prie Lietuvos gerovės didinimo.
– Kitų metų biudžetą kai kurie vadina pensijų ir algų biudžetu. Minimali alga bus keliama iki 730 eurų, neapmokestinamas pajamų dydis – 460 eurų, pensijos augs daugiau nei 50 eurų. Tai skamba gražiai, bet nuogąstaujama, kad valstybė gyvena į skolą, už kurią vėliau gali tekti brangiai susimokėti. Kaip vertinate tokį biudžetą ir lėšų paskirstymą?
– Biudžetą vertinu teigiamai, nes šie metai yra tie, kuriais su skola dar galime papiktnaudžiauti gerąja prasme. Mūsų šalis neišsiskiria aukšta skola, mes kaip tik atrodome gerai, nes mūsų skolos lygis, palyginti su ekonomika, yra žemesnis nei Vokietijos ar kitų išsivysčiusių šalių.
Nesinaudoti šia galimybe ir vienerius metus nepadidinti žmonių pajamų būtų gana klaidinga, juolab šiandien turime didžiules įtampas. Tai dujų, naftos, šildymo, maisto prekių ir paslaugų kainų augimas. Jeigu žmonėms neduotume didesnių atlyginimų, turėtume dideles socialines įtampas, nes mažiausias pajamas gaunantys žmonės keltų klausimą: kas čia vyksta?
Algų pakėlimas leis amortizuoti finansinius iššūkius, kuriuos matysime 2022 m. Iš vienos pusės – tai geras sprendimas, iš kitos pusės – tenka nuvilti tuos, kurie turi lūkesčių dėl labai padidėjusių pajamų. Taip, skaičiai atrodo įspūdingi, pensijų augimas 50 eurų yra įspūdingas, bet greičiausiai tos padidėjusios pajamos bus „suvalgytos“ šildymo ir maisto produktų kainų augimo.
– Ar ne per daug optimistiškai žiūrima į mokesčių surinkimą kitais metais?
– Turime infliacijos skatinamą biudžetą. Kai kainos didėja, surinkti pinigus taip pat darosi lengviau. Paimkime tą patį pridėtinės vertės mokestį, kuris yra procentinė išraiška nuo prekės kainos. Padidėjus kainai natūralu, kad ir pajamos auga. Biudžeto surinkimas nebus didelė problema, o jei trūks vieno kito piniginio vieneto, mes galėsime jį pasiskolinti, nes šiuo metu Lietuva skolinasi už neigiamas palūkanų normas.
Lietuva yra atvira ekonomika, ji puikiai gyvuos tol, kol gyvuos Europos ekonomikos, o kol kas didelė audra nenusimato. Ji kaupiasi, nes turime infliaciją, yra ir kitų ekonominių iššūkių, bet kol kas aplinka Lietuvai yra gera ir biudžetą turėtume surinkti.
Manau, kad šis valdančiųjų suformuotas biudžetas atliepia tą situaciją, kurią turime. Šiemet prie biudžeto sunku prikibti.
